teaching

(cte.uwaterloo.ca/nuotrauka)

“Mokykloje užmušamas vaikų smalsumas” štai tokį straipsnį šiandien teko permesti akimis. Išryškėja dvi pozicijos – tėvų ir kitų organizacijų specialistų bei švietimo ir mokslo ministerijos atstovų. Abi jos turi savo argumentų ir galiu pasakyti – jie pagrįsti, atspindintys realų mokymo vaizdą apie kurį kalbėjau viename iš savo įrašų.

Tačiau kokią padėtį šiame ginče užima mokytojai? Tėvams jie – neturintys kompetencijų, pasišventimo, sausi ir žiaurūs švietimo statytiniai. Ministerijai – paklusnūs, neturintys savo pozicijos vykdytojai.

Suprantu tėvų susirūpinimą. Jų vaikai nenori eiti į mokyklą, kurioje neskatinamas kūrybiškumas, kritiškas požiūris, pasitikėjimas savimi (tik klausimas – kiek patys tėvai įdeda pastangų). Pasakykite – kaip mokytojas turėtų dirbti, kad visi ši tie veiksniai atsirastų mokymo procese? Žinoma, galėtumėte privardinti begales būdų (kurių mokytojai “tikrai nežino”), bet realybė mielieji – REALYBĖ yra kitokia.

Klasėje sėdi 25-30 mokinių. Visi jie asmenybės su savo išgyvenimais, išskirtiniais charakteriais, nuomone. Šiam išskirtinumui atskleisti skirtas vienas žmogus – mokytojas. Kaip jis dirba:

  • Bendrosios programos, kurių privaloma laikytis. Begalės valandų praleistų sudarant planus, bandant sutalpinti temas, planuojant atsiskaitomuosius darbus (lyg mums patiktų juos daryti).
  • Pamoka (45 min.) pagal standartus yra suplanuota – įžanga, praeitos medžiagos kartojimas, naujos medžiagos dėstymas, įtvirtinimas, praktiniai darbai.
  • Administracija laikas nuo laiko ateina į pamokas, stebi ir primena (kartais ir griežtu tonu) apie šių dalių privalomą naudojimą.
  • Vertinimas (juk mokytojai žvėrys, jiems patinka rašyti neigiamus pažymius), kurį privalai nustatyti ir suplanuoti. Priklausomai nuo pamokų skaičiaus, savaitės bėgyje vertinimas turi atsispindėti žurnale. Pavaduotojos akys viską mato ir nuolat primena “trūksta pažymių, reikia dažniau vertinti”. Nors nereikėtų kaltinti administracijos, ji taip pat tik vienas mažytis sraigtelis, kurį suka didesni sraigtai.

Tai tik ledkalnio viršūnė…

Pasakykite, kada pradėti lavinti asmenybę, kada atsižvelgti į kiekvieno norus, pageidavimus, kūrybiškus gebėjimus? Mus supa standartų ir įsakymų siena, per kurią perlipti kol kas praktiškai neįmanoma, jau neminint materialinės bazės, kuri apgailėtina, tačiau turi milžinišką įtaką.

Patikėkite, kaip aš norėčiau atsisėsti pamokos metu ant stalo, ratu susisodinti mokinius, padiskutuoti su jais, išklausyti nusiskundimus, norus, pageidavimus. Tačiau ar pradariusi duris pavaduotoja mane pagirs už tai, kad nepravedžiau standartinė pamokos ir nesuteikiau mokiniam priklausančios paslaugos – mokymo? Manau ne…