Ar mokytojas gali sau leisti naujai pažvelgti į mokymą?
Nuomonės 2009/09/22, 21:54(cte.uwaterloo.ca/nuotrauka)
“Mokykloje užmušamas vaikų smalsumas” štai tokį straipsnį šiandien teko permesti akimis. Išryškėja dvi pozicijos – tėvų ir kitų organizacijų specialistų bei švietimo ir mokslo ministerijos atstovų. Abi jos turi savo argumentų ir galiu pasakyti – jie pagrįsti, atspindintys realų mokymo vaizdą apie kurį kalbėjau viename iš savo įrašų.
Tačiau kokią padėtį šiame ginče užima mokytojai? Tėvams jie – neturintys kompetencijų, pasišventimo, sausi ir žiaurūs švietimo statytiniai. Ministerijai – paklusnūs, neturintys savo pozicijos vykdytojai.
Suprantu tėvų susirūpinimą. Jų vaikai nenori eiti į mokyklą, kurioje neskatinamas kūrybiškumas, kritiškas požiūris, pasitikėjimas savimi (tik klausimas – kiek patys tėvai įdeda pastangų). Pasakykite – kaip mokytojas turėtų dirbti, kad visi ši tie veiksniai atsirastų mokymo procese? Žinoma, galėtumėte privardinti begales būdų (kurių mokytojai “tikrai nežino”), bet realybė mielieji – REALYBĖ yra kitokia.
Klasėje sėdi 25-30 mokinių. Visi jie asmenybės su savo išgyvenimais, išskirtiniais charakteriais, nuomone. Šiam išskirtinumui atskleisti skirtas vienas žmogus – mokytojas. Kaip jis dirba:
- Bendrosios programos, kurių privaloma laikytis. Begalės valandų praleistų sudarant planus, bandant sutalpinti temas, planuojant atsiskaitomuosius darbus (lyg mums patiktų juos daryti).
- Pamoka (45 min.) pagal standartus yra suplanuota – įžanga, praeitos medžiagos kartojimas, naujos medžiagos dėstymas, įtvirtinimas, praktiniai darbai.
- Administracija laikas nuo laiko ateina į pamokas, stebi ir primena (kartais ir griežtu tonu) apie šių dalių privalomą naudojimą.
- Vertinimas (juk mokytojai žvėrys, jiems patinka rašyti neigiamus pažymius), kurį privalai nustatyti ir suplanuoti. Priklausomai nuo pamokų skaičiaus, savaitės bėgyje vertinimas turi atsispindėti žurnale. Pavaduotojos akys viską mato ir nuolat primena “trūksta pažymių, reikia dažniau vertinti”. Nors nereikėtų kaltinti administracijos, ji taip pat tik vienas mažytis sraigtelis, kurį suka didesni sraigtai.
Tai tik ledkalnio viršūnė…
Pasakykite, kada pradėti lavinti asmenybę, kada atsižvelgti į kiekvieno norus, pageidavimus, kūrybiškus gebėjimus? Mus supa standartų ir įsakymų siena, per kurią perlipti kol kas praktiškai neįmanoma, jau neminint materialinės bazės, kuri apgailėtina, tačiau turi milžinišką įtaką.
Patikėkite, kaip aš norėčiau atsisėsti pamokos metu ant stalo, ratu susisodinti mokinius, padiskutuoti su jais, išklausyti nusiskundimus, norus, pageidavimus. Tačiau ar pradariusi duris pavaduotoja mane pagirs už tai, kad nepravedžiau standartinė pamokos ir nesuteikiau mokiniam priklausančios paslaugos – mokymo? Manau ne…








2009/09/23,1:22 am
Atgalinis ryšys yra labai gerai… Prisimenu, kad su jaunesnėm mokytojom pildydavom anketėles ir pan. Manau, kad pamokos gale uždavus namų darbus, būtų miela, kad vaikai parašytų įdomiausią faktą, išgirstą per pamoką arba atsakytų į trumpą klausimą. Pas mus dėstytojai tokiu būdu dažnai lankomumą nežymimų paskaitų pasitikrina
.
2009/09/23,8:54 am
Galima tą pačią “standartišką” pamoką pateikti kiek kitaip. Pamenu mūsų istorijos mokytoją, kuri atėjo pas mus 12 klasėj. “Laba diena, mano vardas Ingrida. Jums reikės šiems metams tokio vadovėlio.” Tada parodė vadovėlį, padėjo jį atgal į spintą, atsisėdo ant savo mokytojo stalo (!) ir pradėjo PASAKOTI. Ir pasakoti taip įdomiai, kad net dvejetukininkai klausėsi, nes jiems buvo tikrai įdomu, ar kalavijuočių chebra susitvarkys su priešais..
Kontaktą su vaikais galima rasti nestandartiniais būdais, beveik neužlendant už privalomų mokytojams normų. Man atrodo, kad norint, galima padaryti kažką savaip, nes ir nenusižengiant viršaus įsakymams, reikia tik kūrybiškumo širdyje. O būtent tam kūrybiškumui mokytojai dažnai tiesiog nebeturi jėgų, tai jau kita problema – daug darbo ir streso, už kurį mažai moka..
2009/09/23,9:35 am
Taip Povilai, jis tą gali padaryti… Bet jėgų tam nelabai mokytojams užtenka. Asmeniškai aš – dar 5 metus užteksiu parako, o po to manau bus kaip ir su visais, čia tiktų vienas toks posakis “nuvarytus arklius nušauna”…
2009/09/23,3:15 pm
Parašiau ilgiausią komentarą ir ištryniau. Nes labai labai slidi tema. Negalima mokytojų kaltinti, jei vaiką pagniaužo kartais, nes būna tokių mokinių, kurie baigia mokytojus suriesti į ožio ragą, ir mokytojams tenka gintis nuo jų.
Ar tai yra normalu, jei mokinė auklėtoją privaro prie ašarų??
NE.
Vaikai paprasčiausiai nemandagūs, ir dėl to kalti tėvai, tie patys tėvai, kurie atėję į mokyklą aiškina, kad jų vaikutis geras ir namie taip nesilegia.
Pilna yra nesuvaldomų vaikų, kurie trugdo ir sau, ir mokytojams, ir kitiems vaikams, ir nėra ką su jais daryti.
2009/09/23,3:55 pm
Iš tiesų kyla klausimas – ar tai vaikų kaltė? Žinoma, visokių yra. Bet vaikas – lyg švari lenta (pagal vieną psichologų mokyklą), kiek į ją įrašysi, tiek ir gausi… Didesnę dalį informacijos įrašo tėvai, mokytojai tik gali pakoreguoti. Deja kartais korekcija nebegali padėti…
2009/09/24,2:32 pm
[...] bet pamažėl ledai pajuda. Ir pajuda iš visų pusių: ir pedagogai apie tai kalba, ir visuomenė. O kalbėti apie tai būtina… Būtina, nes labai dažnai gaunu [...]
2009/09/24,10:11 pm
Yra geras posakis kokie tevai tokie ir vaikai. Uzjauciu visus lietuvos mokytojus, kurie turi tokiom salygom, uz toki apgailetina atlyginima gadintis sau gyvenima. Kuo toliau tuo jaunimas ziauresnis darosi, apie koki kurybiskuma dar gali buti kalba, kai nuo 8h ryto tave pasiuncia i visus galus, buk griestas ar geras kiek tik nori, vistiek ant galvos uzlips, o jei ka griesciau pasakysi tai dar direktorius issikvies ant kilimelio, nes matai tevai pasiskunde, kad ju angelui genijui vaikeliui pasake pikta zodi ar dvejetuka irase, kai jis viska mokejo… kai taip tevai elgiasi vaikai tai priima tarsi jie gali viska daryti mokykloje, paverkslens mamytej tai ji mokykloje visiems akis isdraskys… tai yra gedinga kai tevai savo kalte suvercia mokytojams, mat mokytojas ju vaikui demesio mazai skyre, zmones, mokytojas kuris per diena turi 8 pamokas skirtingoms klasems, su 20+ mokiniu kiekvienoje, dazniausiai pazysta vaika geriau nei jo tevai ir skiria jam daugiau laiko nei jo tevai skyre nuo pat gimimo. Kai tevai ismokys vaikus pagarbos mokytojams tada pamatys ir rezultatus.
2009/09/24,11:24 pm
Ištirpinti minimą ledkalnį galima TIK perėjus prie savarankiškos veiklos, kur tvarkysitės, kaip išmanot. Tai ir būtų “naujas požiūris į mokymą”.
Visi putimai prieš švietimo sistemą, administraciją, normatyvus ir direktyvas šiuo atveju nieko neduos. Norint keisti pasaulį, reikėtų pradėti nuo savęs.
P.S. Tadai, kaip paaiškinsite faktą, kad pas vienus mokytojus ir chuliganai paklusnūs sėdi, o pas kitus ir geriečiai pagarbos nerodo?
2009/09/25,7:25 am
Matot Inga, gali pradėti nuo savęs. Bet kai pamatai, kad vyksta kova su vėjo malūnai – nusvyra rankos ir dingsta noras ką keisti. Bet pritariu jūsų pozicijai…
2009/09/25,12:05 pm
Nereikia visko versti ant tevu. Ir taip ant ju suversta valstybes islaikymas, sodros islaikima, vaiku auklejimas ir dar simtai prievoliu. Viena is ju atiduoti vaika 8 valandom i mokykla. Prie tokios prievoles vaikai mokytojus mato ilgiau negu tevai. Tai gal ir nieko nuostabaus, kad reikalavimai mokytojams yra truputi didesni, negu mokytojai noretu prisiimti.
2010/01/07,1:34 pm
Gerb. Vasia, nederėtų pamiršti, kad ir kiekvienas mokytojas visų pirma yra eilinis žmogus, taip pat VIENAS IŠ TĖVŲ, kuris lygiai taip pat valstybę, sodrą ir savo šeimą išlaiko ir ne tik svetimus, bet ir savo vaikus auklėja bei moko. O jeigu pamėgintume vis dėlto realiai paskaičiuoti ir palyginti, kiek laiko vienas mokytojas kasdien laiko praleidžia su individualiu mokiniu, ko gero ne 8 valandos išeitų, o daugų daugiausiai dvi. (Nors atsižvelgus į tai, kad yra daugiau nei 20 vaikų klasėje, o pamoka trunka 45 min, o vienas mokytojas vienai klasei per dieną gali vadovauti dviems pamokoms…laiko limitas dar sumažėja, deja).