(jswofsberg/foto)
Šiandien perskaičiau straipsnį, kuriame B. Burgys (KTU gimnazijos direktorius) kalba apie šiandieninę švietimo situaciją. Pagaliau išgirdau tai, apie ką nenori kalbėti daugelis valdininkų. Apie tai vengia diskutuoti ir patys mokytojai bei universitetų dėstytojai.
Nepamaišytų su šiomis idėjomis susipažinti ir studentams bei mokyklą baigiantiems mokiniams. B. Burgio nuomonė kategoriška, bet ne tiesmuka. Sutinku su visomis išsakytomis pastabomis.
Tik norėčiau išskirti vieną momentą. Mokytojų darbą. Tikiu, kad daugeliui jis atrodo lengvas. Ir pats Burgys pabrėžia tai: pakankamai stabilus atlyginimas, nenormuota darbo diena, ilgos vasaros atostogos.
Bet yra bet… Ar įmanoma lyginti fizinio darbo valandas su protinėmis ir emocinėmis pastangomis? Iš savo patirties sakau – ne. Studijų laikais esu dirbęs įvairius darbus. Išbandžiau net kasininko-pardavėjo, švaros firmos darbuotojo, pagaliau paprasto darbuotojo statybose darbą. Ir tikrai žinau, ką tai reiškia. Tačiau šio darbo esmė tokia. Tau nurodo ką padaryti, tą ir darai. Daug neklausinėji, negalvoji. Po mėnesio darbavausi kasoje kaip profesionalas. Atsėdi nuo 8 iki 22, papildai savo skyrių naujomis prekėmis, ar pagaliau perneši plytas iš vienos vietos į kitą ir viskas. Darbas atliktas. Tau nereikia galvoti ir laužyti galvos dėl rytojaus. Atsikelsi, nueisi į darbą, gausi naujos veiklos ir darbuosies.
O kad taip būtų paprasta mokykloje. Juk mes dirbame ne su kasos aparatu ar plytomis. Tai jauni žmonės, besiformuojančios asmenybės, su savo temperamentu, norais ir savitu auklėjimu šeimoje. Jūs manote, kad atėjau į mokyklą, liepiau mokiniams atlikti keletą pratimų ir viskas? Juokinga, tik gaila, kad daugelio nuomonė būtent tokia.
Kiekvienas įvertinimas, pasakyta pastaba, arba atvirkščiai – neatkreiptas dėmesys, mokiniui gali sukelti gilius išgyvenimus. Artėja pusmečio ir kartu mokslo metų pabaiga. Vedami pažymiai. Patikėkit, dabar įtampa dar didesnė. Per dieną pas mane ateina keturios aštuntokų klasės (apie 90 mokinių). Visi jie su savo norais, pastabomis ir išgyvenimais. Žiūrėk vienas supyksta, kad parašai pakankamai gerą pažymį, bet ne tokį gerą, kokio jis norėtų. Ir jūs manote, kad man neskauda galvos? Kad man nerūpi? Kiekvienas neigiamas pažymys parašomas su didžiausiom abejonėm. Bet jei jo nerašysi, tada nėra nei kalbos apie apie kažkokią tvarką klasėje ir normalių santykių plėtojimą. Atrodo norėtum tam mokiniui atleisti ir nerašyti tokio įvertinimo, tačiau klasėje dar 25 mokiniai, kurie stebi kiekvieną tavo žingsnį ir pasiruošę “suplėšyti į gabalus” mane jei ne duok dieve bus pastarojo jų kolegos pasigailėta.
Jūs manote, kad uždarau mokyklos duris 15 valandą ir patenkintas einu namo? Ne brangieji, deje ne. Namuose laukia pasiruošimas pamokoms, pusmečių skaičiavimas, auklėjamosios klasės lankomumo tvarkymas. O dar neduoda ramybės ateinantis 10okų žinių patikrinimas, jų pasirinkimai 11tai klasei. Žurnalo sutvarkymas.
Ir taip kiekvieną dieną. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai kol kas, ką aš darau – man patinka. Kartais atrodo norisi viską numesti velniop. Ypatingai rankos nusvyrą, kai mokiniai pareiškia savo “padėką”. Viena aštuntokė – “mokytojau, o kodėl jūs rūpinatės mūsų pažymiais, juk tai mūsų reikalas”. Na gali susideginti vietoje po tokių klausimų. Vieno piliečiu klausiu “tai kodėl pabėgai iš pamokos – ai tingėjau eiti”. Panelei sakau “tau išeina 9,3”, o ji iššaukiančiu tonu “tai jūs geriau pasiskaičiuokit!” Na ką galima tada beatsakyti…
Norit pajausti mokykloje esančią įtampą? (nes daugelis tikrai esat pamiršę arba prisimenate ją iš mokinio pusės) Ateikit į šią įstaigą ir išbūkite 5 pamokas ir pertraukas. Juokingai skamba, bet pajaustumėte tą “malonumą” po kurio tikrai nenorėtus čia grįžti. Mes mokytojai jau pripratome ir tai laikome normaliu mokykliniu gyvenu, tik va klausimas, ar po tokio “normalaus” 10ies metų darbo gali žmogus normaliai jausti aplinkoje. Juk patys sakote – mokytoją ir gatvėje galima atpažinti…
Posted in 
Matau tavo darbo užkulsius ir žinau, koks tai nelengvas darbas… bet mano manymu, kad ir būna tų sunkių akimirkų, tu puikiai su juo susitvarkai
Tomai, tikrai suprantu tave. Žinau, kad toks darbas tikrai sunkus ir ne kiekvienas gali tai pakelti.
Turbūt kiekvienas prisiminęs laikus mokykloje, gali pasakyti, kad jie lygiai taip pat elgdavosi su mokytojais, nevertindavo pažymių. Galbūt jų nereikia tiek vertinti, svarbu tavo žinios ir 12 klasėje tai atsispindės. Žinoma, jie padeda kažkuria prasme save kontroliuoti, tačiau ne kiekvienas tai supranta.
Man asmeniškai pažymys mokykloje reikšdavo daug, tačiau dabar supratau, kad jį galime apibūdinti vienu reklamos šaukiniu: “Pažymys dar ne viskas, ŽINIOS yra viskas”
Geras straipsnis. Sunku būti mokytoju, o ypač tokio neesminio dalyko, kaip geografija.
Tik norėjau pasakyti, kad pavardė turėtų būti rašoma ne Burgys, o Burgis.
Mokytojo darbas sudėtingas.. Tačiau ne vien jo. Dirbant didesnėje kompanijoje tu taip pat grįžęs po darbo negali nieko nebegalvot. Nuolat suki mintis apie rytojų.
Tačiau manau, kad problema mokytojuose yra .. yra tame, kad anaiptoj ne visi mokytojai geri, ir ne visi taip galvoja, kaip pats. Kai kurie išeina iš mokyklos ir darbas jiems baigiasi.
Mokytojai šiais laikais mažai domisi naujienom, dėsto vis tą patį.. ir nesirūpina diskusijom. Niekas jų nemoko. O diskusijos labai svarbu gyvenime! DIskutuot taip pat reikia išmokti !