(bet.com/nuotrauka)
Šiuo įrašu truputėlį nukrypsiu nuo švietimo temos, bet negaliu nutylėti. Jau nuo studijų Vilniuje laikų turiu baimės jausmą kreiptis į autoservisus. Jausmas panašus kada atsisėdi į kėdę pas DANTISTĄ. Teko suprasti, jei neturi prabangios mašinos ir nesi mandrai apsirengęs – nesvajok apie kokybiškas paslaugas.
Niekas nepasikeitė ir atsikrausčius į Telšius. Aš nesuprantu, kuo jie save laiko – nepakeičiamais, nepakartojamais, vienetiniais? Mūsų mazdelė vėl parodė pykčio priepolį. Stovi kieme ir laukia tempimo į taisymo vietą. Netoli namo įsikūręs autoservisas. Atrodytu patogu. Po pamokų nusprendžiau užsukti ir pasidomėti dėl tvarkymo darbų.
Įėjus į vidų pasitinka už prekystalio stovintys niūrūs veidai. Mesteli akį, nužiūri ir vėl nusisukę diskutuoja savo reikalais. Na, aš nieko neklausęs pasuku į remonto patalpas. Atsakingo už priėmimą administratoriaus nėra. Palaukiu 5 minutes, nieko. Nueinu į autodetalių parduotuvę. Tie patys veidai man pasako, kad ieškočiau Martyno. Žodžiu su kuprine ir nešiojamu kompiuteriu turiu lysti po pakeltomis mašinos ir klausinėti darbininkų kur tas Martynas. Išgirstu – “kažkur ten… “. Vėl laukiu.
Pro mane praeina kokios 2 ar 3 personos. Visiškai jokio dėmesio. Stoviu kaip benamis šuo negalėdamas nieko paklausti.
Iš pažiūros tvarkingas autoservisas. Bet kiek nueinu tartis dėl mašinos remonto, visada susiduriu su visišku nemokėjimu bendrauti. Pikčiausia, kad pro duris įžengia rimti “diedai” su paltais, vis sveikinasi su visais, pardavėjai puola padėti, o tu stovi kaip glušialis ir lauki malonės – gal kas prieis…
Štai ir aptarnavimo kokybė…
Posted in 
Krizė tiems monopolistams matyt proto neįkrėtė. O šiaip tai parašius konkrečiai firmos pavadinimą, paleidus per socialinius sklaidiklius aka Snukiaknygė, bent jau vidinis pasitenkinimas būtų