Lauke vis šilčiau. Šiandien su savuoju augintiniu išsiruošėme ir ilgesniam pasivaikščiojimui. Pavasaris… Nyksta susikaupimas rašyti rimtus įrašus. Nesakau, kad kūrybinė krizė. Tiesiog oras diktuoja savo nuotaiką. Kas belieką žmogui – prisitaikyti.

Penktadienį sugalvojome nuvažiuoti prie jūros. Vakaras pasitaikė nuostabiai gražus. Jokio didelio vėjelio. Jūrą gaubia rūkas. Prasiėjome Basanavičiaus gatve.

Palanga po truputėli bunda iš žiemos miego. Aplinkui šluoja, valo, kalą. Vasarą čia vėl sugūžės pusę Lietuvos (ir ne tik). Kol yra galimybė ramiai pasivaikščioti, reikia ja pasinaudoti.

(sde.ct.gov/nuotrauka)

Ričardo tinklaraštyje publikuojamas labai geras įrašas apie efektyvų mokymąsi. Pateikti metodai tiks ne vien mokiniui, bet ir studentui.

Mokiniai piktinasi, kad mokykloje nemokoma pagrindinio dalyko – mokėti mokytis. Iš dalies suprantu ir pritariu jiems. Gerai, kad į tai atsižvelgia ir kitų specialybių atstovai. Puikus to pavyzdys – programuotojas bei IT specialistas Ričardas.

Pateiksiu trumpą įrašo ištrauką:

Pirmiausia išsikelkite tikslus, kurių norite pasiekti per, tarkime, mokslo metus ir juos užrašykite. Tai gali būti norimas metinis pažymys, mokytojo įvertinimas, asmeniniai pasiekimai norimoje srityje. Tikslų užsirašymas yra svarbus procesas, nes taip informaciją patalpinate savo pasąmonėje, kuri veikia jums to net nežinant.

Toliau susirašykite visas savo turimas pamokas, užsiėmimus bei išsirinkite penkis svarbiausius. Iš tų penkių išsirinkite dar tris, kurie jums teikia daugiausia malonumo arba yra patys reikalingiausi, pavyzdžiui, žadate laikyti valstybinį egzaminą ar pan. Dabar, turint du sąrašus, belieka juos susieti mažesniais tikslais bei jų įgyvendinimu.

Visą tekstą rasite užėję į minėto autoriaus tinklaraštį.

Gero skaitymo.

Jau pradėtu nebespėti tvarkytis su tinklaraščiui skirta informacija. Tad vėluodamas noriu pristatyti du renginius vykusius mano mokykloje – “Žemės diena” ir ”Teatro diena”.

Su jaunųjų turistų būrelio nariais buvome atsakingi už Žemės dienos paminėjimą. Mokiniai pagamino dėžę į kurią visi norintieji galėjo mesti savo palinkėjimus Žemei. Mokytojams, kaip pavasario simbolį, įteikėme sėklų maišelius. Prieš pirmąją pamoką, su būrelio nariais, rikiavomės lauke. Po trumpo pristatymo, skambant varpeliams, garbingai iškėlėme Žemės vėliavą.

Po 4-ių pamokų į aktų salę kvietėme visus norinčius ir turinčius žalias spalvos simbolį. Nusifotografavome. Mielai į fotosesiją įsiliejo ir mokyklos direktorius.

Neliko pamirštas ir klasės stendas. Jame sukabinome pamokų metu mokinių parašytus laiškus Žemei. Vietą čia rado ir gražiausi palinkėjimai ištraukti iš dėžės.

Po savaitės mokykloje jau šurmuliavo Teatro diena. Mokinių išradingumas – neišpasakytas. Štai keletas nuotraukų. Kas jie?

(inhabitat.com/nuotrauka)

Turbūt pastebėjote mano tinklaraštyje patalpintą banerį “60 ŽEMĖS VALANDA”. Spėju, kad jau daugelis girdėjote, matėte ar kažkur girdėjote apie šią akciją, kurios tikslas – “atkreipti viso pasaulio dėmesį ir išreikšti susirūpinimą dėl pragaištingų  žmogaus veiklos padarinių gamtai”.

Agituoju ir jums prisidėti prie šios iniciatyvos. Būtinai užsiregistruokite ir prisijunkite prie tų, kurie kovo 27 dieną, 20.30 val. išjunks visus nebūtinus šviesos šaltinius.

Keletas įdomių nuotraukų iš National Geograpchic (plačiau čia ir čia).

Oficialus 2010 metų Žemės valandos video.

(agdn.ac.uk/muotrauka)

Švietimo ir mokslo viceministras pradėjo diskusijas apie ekonomikos valstybinį egzaminą. Nesakau, kad tai tuščios kalbos. V. Bacys protingas žmogus, savo srities specialistas ir žino ką sako. Finansinio raštingumo gebėjimai reikalinga, sutinku su tuo.

Tik štai mane domina kodėl būtent ekonomika? Kodėl nekalbam apie kitus svarbius gebėjimus?

Dabartiniame ugdyme dominuoja du “karaliai” – lietuvių kalba ir matematika. “Karalaitės” vaidmenį atiduočiau istorijai. Šie trys dalykai sudaro kertinį išsilavinimo pagrindą. Stojimas į aukštąsias mokyklas be jų praktiškai neįsivaizduojamas.

Man tokia trivaldystė atrodo sustabarėjusi. Nereikia stebėtis, kad daugelis mūsų piliečių neturi elementarių ekonominių, teisinių, bendravimo, kultūrinių  žinių ir gebėjimų. Padėtį taiso faktas, kad nuo 11-os klasės galima rinktis tam tikrus modulius (teisė, psichologija ir pan.). Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti – jiems neskiriamas deramas dėmesys.

Ruošiame žmones, mokančius rašyti, skaičiuoti ir žinančius žalgirio mūšio datą (na bent jau keliamas toks tikslas). Kiti gebėjimai nustumti į šoną. Stebimės, kodėl vaikai nenori eiti į mokykla, neturi motyvacijos mokytis. Atsakymas – nėra įdomu. Mes užmušame jauno žmogaus smalsumą mokytis kišdami žinias, kurių jiems nereikia. Matematikos mokytojai prieštaraus sakydami, kad šis dalykas lavina protą ir yra pagrindas kitų dalykų. Pritariu, bet ar teisė, ekonomika, sociologija, psichologija, demografija nelavina to? Čia ir yra skirtumas. Šie dalykai yra pragmatiniu požiūriu pranašesni, nes be sausų žinių skatina gebėjimus, kurių reikia daugelyje gyvenimo sričių.

Mes duodame bazinį išsilavinimą ir viską sukrauname aukštosioms mokykloms. Tik ar ne per vėlai viskas vyksta… Turėkim omenyje, kad nemažai mokinių išeina ir po 10-ies klasių. Dažniausiai jie iškart susitinka su tuo tikruoju gyvenimu, kuriame reikia mokėti elgtis su savo finansiniais ištekliais, žinoti savo teises ir mokėtis jas ginti, suprasti darbdavio mastymą ir t.t.

Gal jau laikas pagalvoti apie mokyklinių dalykų pertvarką atveriant galimybes pasireikšti pragmatiniam mokymui?

Šiandien teko lankytis seminare" “E. įgūdžių tobulinimo galimybės”. Tikrai vertėjo užsiregistruoti. Po tokių seminarų atsiranda daug naujų minčių, idėjų, kurios leidžia judėti į priekį. Padeda ir gautos žinios.

Atsiprašau panelių už šaltą sutikimą (tiesiogine ta žodžio prasme). Telšiai pasitiko svečius nelabai šiltoje aplinkoje, o ir klausytojų būta nedaug (kaip ir tikėjaus). Teko sėdėti apsigaubus paltais. Vienos mokyklos direktorius minėjo, kad geriau tokius susitikimus organizuoti mokykloje kur šiltą ir aplinka ne tokia niūri. Kavą ir sumuštinius tikrai būtumėm suorganizavę. Bet nieko, klausant įdomių pristatymų galima ir pakentėti.

Visų pirma malonu matyti ir girdėti žmones, kurie žino apie ką kalbą. Supratimas apie IKT taip pat akivaizdus. Dažniausiai, panašaus tipo seminaruose, tenka nusivilti pranešėjais stebint jų nesuvokimą apie internetą ir kompiuterines technologijas. Šį kartą viskas buvo atvirkščiai. Apie ką kalbėjome – matote viršuje pateiktuose paveikslėliuose, todėl plačiau neaptarinėsiu.

Noriu padėkoti portalui.emokykla.lt už galimybę dalintis savo įrašais. Pasirodo jie skaitomi. Tai labai glosto mano kaip tinklaraščio autoriaus savimeilę. Na ir žinoma esu labai dėkingas už jūsų šiandienes dovanas. Beje – man mirtinai reikėjo naujo USB ir va prašau, jis mano rankose. Dar kartą – ačiū jums!

(blogs.csee.net/nuotrauka)

Sulaukiau laiško iš savaitraščio “Atgimimams”. Viena (kaip supratau) žurnalistė rašo straipsnį apie tai, kaip vaikai kartais metų metus patiria prievartą, patyčias, ko pasėkoje vieną dieną gali pratrukti – smurtaudami, mušdamiesi, asocialiai elgdamiesi ir panašiai.

Ji paprašė manęs parašyti komentarą ar patarimą (straipsnio pavidalu), kaip elgtis pedagogui, ką daryti vaikui, kuris susiduria su prievarta, akcentuojant socialinį aspektą.

Jei panašia tema kas nors būtų prašęs manęs pakalbėti mokslo metų pradžioje, tikrai būčiau atsisakęs. Tačiau Dėka “Olweus” patyčių prevencijos programos, kuri vykdoma mūsų mokykloje, jau turiu šiokios tokios patirties, kuria galiu dalintis.

Štai mano mintys:

Smurtas mokykloje sena problema. Deja tik dabar į ją atkreiptas tinkamas dėmesys. Tenka pripažinti, kad mokyklos sunkiai tvarkosi su šiuo reiškiniu. Visų pirma, patys pedagogai privalo pripažinti problemos egzistavimą, o tam reikalingas pasiruošimas. Pedagoginės studijos nesuteikia pakankamai specialių žinių, kurių reikia sprendžiant smurto problematiką. Iš kitos pusės reikia suprasti, kad mokytojui, tuo labiau dalykininkui, neįmanoma visko aprėpti. Mūsų švietimas orientuotas į standartų siekimą (egzaminai, įskaitos ir t.t.), todėl mokymo organizavimas atima didesnę laiko dalį.

Didžiausia problema, kad įvykus smurtiniui konfliktui pedagogas lieka vienas spręsti šios problemos. Jis nežino kur kreiptis ir prisiima atsakomybę už padarinius, kurie ateityje gali turėti skaudžių pasekmių tiek pačiam pedagogui tiek konflikto dalyviams. Todėl mokyklose privalo būti suformuotas tikslus veiksmų planas. Smurto atveju pedagogas turi žinoti ką jis turi daryti pirminėje konflikto stadijoje ir kur kreiptis toliau.

Nedidelius konfliktu pedagogas gali spręsti vietoje (išsiaiškinant mokinių vardus pavardes, konflikto priežastis, pranešti klasės auklėtojui). Svarbiausia juos laiku pastebėti ir nepalikti likimo valiai. Net ir nedidelio konflikto kaltininkai turi žinoti, kad neišsisuks nuo bausmės. Dažniausias konflikto kaltininko posakis „o ką jūs padarysite…“. Jis parodo bausmių taikymo nenuoseklumą mokykloje, todėl labai svarbu įvesti „bausmių kopėtėles“ ir jų laikytis visose konfliktinėse situacijose. Mokykloje gali būti vedamas specialus žurnalas ar sąsiuvinis, kuriame tokius konfliktus fiksuotų patys pedagogai. Taip atsiranda galimybė išsiaiškinti labiausiai į konfliktus linkusius mokinius ir į juos atkreipti ypatingą dėmesį. Susidarius situacijai, kurios pedagogas nesugeba išspręsti vienas, būtina pasitelkti mokyklos socialinį pedagogą ar psichologą. Tam reikalui mokyklose pravartu suburti krizių valdymo komandą, kurią gali sudaryti minėti specialistai, administracijos darbuotojai bei patirtį turintys pedagogai.

Pedagogui smurtą pastebėti yra labai sunku. Jis niekada nevyksta akivaizdžiai. Tai užslėptas reiškinys. Blogiausia tai, kad aukomis tapę mokiniai praktiškai niekada neišsiduoda. Jie bijo dar didesnio ir dažnesnio smurto, užsidaro savyje. Vidiniai išgyvenimai tampa vis stipresni, o tokių išgyvenimų rezultatai – savižudybė arba žiaurus atgalinis smurtas. Svarbiausia mokykloje užtikrinti mokinių pasitikėjimą pedagogais ir kitais specialistais. Mokiniai turi žinoti, kad jie visada laukiami socialinio pedagogo, psichologo kabinetuose. Apsilankymas pas juos neturi atrodyti kaip bejėgiškumo gestas. Reikalingas nuolatinis dialogas.

(pcbooks.co.uk/nuotrauka)

Vakar peržiūrėjau laidos “forumas” įrašą. Dalyvavo mūsų mylimas ir gerbiamas Džiugas Paršonis. Gerai, kad yra tokių žmonių. Tai novatoriškų minčių skleidėjai, kurie sugeba kiekviename blogyje įžiūrėti teigiamą pusę.

Einame prie to, kad skaitmeninis turinys privalo būti mokamas. Autorinės teisės tapo baubu internete. Viską dabar prižiūri ir seka LANVA. Pagrindinis jos argumentas – lietuviai priprato prie nemokamo turinio, todėl juos reikia atkratyti nuo tokios minties ir priversti mokėti autoriams už jų kūrinius.

Ugdymo priemonių rinkoje situacija labai panaši. Yra kelios leidyklos, siūlančios vadovėlius. Nors jie nėra absoliutas. Neįmanoma paruošti mokomosios knygos, kurioje būtų visa informacija. Tai kintantis produktas. Mokytojui lieka vienas kelias – rinkti informaciją iš atskirų vadovėlių ir vartoti savo produktą. Čia ir atsiranda autorinių teisių pažeidimas. Aš negaliu skanuoti vadovėlio iliustracijų nes taip pažeisiu vienos ar kitos leidyklos autorines teises, t.y. jie praras daug pinigų nes iliustracijoms sukurti samdė dailininkus, maketuotojus ir pan.

Tačiau manęs nebetenkina vadovėlis. Man reikalingas skaitmeninis variantas. Štai 12-okams darau darbą. Tam reikia Lietuvos kontūrinio žemėlapio. Kur jį gauti? Turiu pratybų sąsiuvinių, specialių atlasų. Juose yra tinkamas žemėlapis. Bet man reikia skaitmeninio varianto, kurį galėčiau keisti pagal savo poreikius. Ir vėl autorinės teisės.

Pagirtinos iniciatyvos kurti skaitmeninę medžiagą – interaktyvūs moduliai, skaitmeniniai žemėlapiai ir atlasai, kita naudinga mokymo medžiaga. Deja, pamačius skaitmeninio atlaso kainą (per 220 lt) atšoka fantaziją jį įsigyti. Mokymo priemonės pas mus Lietuvoje visos pakankamai brangios.

Taip taip, kaštai, sąnaudos, reklama ir visas kitas marketingas. Dar pridėkim mūsų rinkos mažumą.

Situacija kol kas beviltiška. Kuriamos iliustracijų bazės. Jos priklauso leidykloms. Naudotis leidžiama vadovėlių autoriam. Tikslas – finansinė nauda. Šiuo atveju paprasti vartotojai (mokytojai) priversti naudotis leidyklų siūlomu produktu, nors jis gal neatitinka norimų reikalavimų ar pan.

Padėtis turi keistis. Vartotojai tampa techniškai vis labiau išprusę. Jie žino ko nori, todėl atsiranda niša piratavimui. Ateitis priklauso tiems, kas moka naudotis informacija ir sugeba ją kūrybiškai pateikti. Kaupimas nebetenka prasmės. Vartotojai ieško naujovių. Jei nerasim Lietuvoje, rasim užsienio rinkoje (Džiugas Paršonis), o jei ir tai nepadėtų – pumpuosim iš torentų. Pasirinkimo laisvė čia ir baigiasi.

Aš sutinku mokėti už turinį. Bet jis man turi būti lengvai prieinamas ir suteikti galimybę kūrybiškai juo naudotis. Tarkim – leidyklos leidžia naudotis iliustracijų baze. Mokėsiu negalvodamas, nes man to reikia.

Reikalingos iniciatyvos, bandymai. Kaip Džiugas Paršonis išsireiškė – “pirmosios kregždės”. Kol kas jų praktiškai nėra…

(publicrelatiosmatters.com/nuotrauka)

Artėja kovo 20-oji. Kartu su mokiniais bandysime paminėti Žemės dieną. Šiandien darbuojasi 8-okai, todėl sugalvojau jiems šiek tiek kitokią pamoką. Visų pirma, suskirsčiau juos į 4 grupes. Kiekviena iš jų išsirinko vadovus bei “dailinikus”. Pastarieji atsakingi už plakato parengimą pavadinimu – “Procesai, kurių metu teršiama aplinka”.

Visi kartu žiūrėjome trumpą video medžiagą. Po to aptarinėjome, diskutavome. Grupėms buvo iškeltas tikslas – parašyti laišką Žemei. Žinau žinau, skamba kiek banaliai ir vaikiškai. Bet norėjau išspausti iš mokinių kuo daugiau kūrybiškumo.

Teko nusivilti. Nenori jie įdėti pastangų. Pati pamoka vykusi, bet išryškėjo apatija kažką kurti. Grupėse darbavosi tik keli žmonės. Gerai, kad bent “dailininkų” grupelės nenuvylė ir paruošė visai neblogus plakatus.

Darbas grupėse, kaip metodas, geras pasirinkimas kūrybiškai klasei. Jei yra mokinių, atliekančių minčių generatoriaus vaidmenį, pamoka pavyks. Tačiau mažiau kūrybiškom klasėm darbas grupėse gali virsti chaosu ir visišku nenoru ką nors veikti. Iš 4-ių aštuntokų klasių minėtą metodą galiu taikyti tik 1-oje klasėje ir būti ramus, kad pamoka pavyks.

Metodo taikymui gali pagelbėti labai tikslūs nurodymai, darbų paskirstymas, griežtas laiko limitas. Kalbu apie klases, kurios nepasižymi dideliu kūrybiškumo potencialu. Jos labiau orientuotos į darbinę veiklą, todėl taikant minėtus reikalavimus gali pasisekti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

(treehugger.com/nuotrauka)

Kompiuterinės technologijos pakeitė mūsų pasaulį. Daugelis jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be elektroninio pašto, socialinių tinklų, naujienų portalų ir pan. Tokiame kontekste formuojasi ir mūsų jaunoji karta.

Vis dažniau pasirodo naujienų, kad vienoje ar kitoje šalyje kiekvienam mokiniui valstybė dovanoja nešiojamus kompiuterius. Ankstesniame įrašę diskutavau apie tokius pasiūlymus Lietuvai. Todėl bandau kelti klausimą – ar mūsų švietimo sistema būtų pasiruošusi tokiam žingsniui?

Kompiuterinio raštingumo plėtojimui mokyklose skiriamas nemažas dėmesys. Tačiau pastebiu, kad mokiniai nemoka naudotis įgūdžiais, gautais informatikos pamokų metu. Jų gebėjimai apsiriboja mokėjimu prisijungti į one.lt (kurį keičia facebook’as) bei žaidimai online. Pasigendu mokėjimo naudotis elektroniniu paštu, ruošti prezentacijas, lenteles, diagramas. Antivirusinės programos jiems visiškai nesuprantamas dalykas, nekalbu apie kompiuterio priežiūrą, nelegalų turinį ar atvirąjį kodą. Apie informacijos paiešką jie nusimano tik tiek, kad reikia įrašyti norimą žodį į google paieškos eilutę ir visi atsakymai “kaip ant delno”. Tokie iš dalies mums suprantami dalykai mokiniams neįdomūs. Kompiuterį jie įsivaizduoja tik kaip pramogų ir bendravimo atributą.

Kol mokinius neišmokysime į kompiuterį žvelgti kaip į darbo priemonę, kuri gali padėti palengvinti jų mokymąsi, tol apie jokias dovanas nėra kalbos. Jaunąją kartą reikia mokyti suprasti, kad paminėti įgūdžiai tampa kasdieniniu reiškiniu, kuris garantuoja integraciją į besiformuojančią žinių visuomenę. Mokyklos tikslas – paruošti žmones, kurie neturės problemų informacinių technologijų naudojime.

Dabartinėje ugdymo sistemoje viskas sukrauta ant paties mokinio pečių. Mokiname dirbti wordu, exeliu bei supažindiname su internetu. Viskas tuo ir apsiriboja. Pradėkime nuo požiūrio formavimo. Išmokykime pažvelgti į kompiuterį kaip į kasdieninės veiklos įrankį. Tik tada galėsime įgyvendinti tikslą – “kiekvienam mokiniui po kompiuterį”.