(28cooks.blogspot.com/nuotrauka)

Pagaliau išaušo ir altajaus.net gimtadienis. Blog’as dienos šviesą išvydo 2009 metų vasario 10 sieną. Įrašas taip ir vadinosi “Pirmasis įrašas”.

Rašyti pradėjau nuo nulio, t.y. neturėdamas jokių žinių apie tinklaraščius, jų kūrimą. Į pagalbą atėjo Gediminas, gedzis.net autorius. Tai buvo žmogus, kurio dėka atsirado šis projektas.

Žingsnis po žingsnio altajus.net tobulėjo. Keitėsi tematika. Pradžioje dėmesys buvo sutelktas į geografines temas, talpina pedagoginė informacija (failų tipo). Vėliau atsisakyta tokio talpinimo, koncentruotasi į švietimo problematiką, bandyta sisteminti naujausias švietimo žinias.

Nepateiksiu statistinių duomenų, nemanau, kad reikia. Skaitytojų ratas yra. Svarbiausia jo kokybė, o ne kiekybė. Apskritai – rašau savo malonumui, todėl statistika nelabai domina.

Kaip ir pas visus, išgyventa kūrybiškumo “duobių” po kurių sekė produktyvumo laikotarpių. Juk tinklaraštis neatsiejamas nuo autoriaus gyvenimo, o pastarajame visko būta.

altajus.net gyvuos. Sustoti negalima. Galbūt atsiras bendraminčių, kurie prisijungs prie tinklaraščio tobulinimo. Ateitis parodys. Ačiū visiems (Rasa – tau ypatingai), ačiū, kad esate.

(crunchgear.com/nuotrauka)

Vis neduoda ramybės mintis apie skaitmeninį vadovėlį. Pamokose pradėjau darbuotis su interaktyvia lenta, todėl tokios mokomosios priemonės poreikis stipriais išaugo.

Apie tai jau buvau kalbėjęs viename iš įrašų. Komentaruose skaitmeninio vadovėlio mintis įvardinta kaip reikalinga, tačiau sunkiai įgyvendinama. Tam stipriai įtakoja maža Lietuvos rinka, didelės darbo sąnaudos ir leidyklų monopoliški sprendimai.

Mane vis gi domina keletas dalykų. Kalbėsiu remdamasis mokykline geografija. Pastarajai vadovėlius kuria žinomi geografai-pedagogai kaip R.Šalna, S.Dijokienė, D.Česnavičius, V.Gerulaitis, G.Kynės ir daugelis kitų. Norint paruošti vadovėlį, reikalingos iliustracijos (nuotraukos, diagramos ir t.t.). Kaip suprantu, kūrėjai gali laisvai disponuoti jomis. Šnekant paprasčiau – yra iliustracijų bazė, yra didaktinė informacija. Sudėjus kartu gauname vadovėlį.

Tradiciškai – tai popierinis vadovėlis, knyga, kurios lapus galime vartyti ir skaityti rastą informaciją viename iš puslapių. Einu prie to, kad tokio vartymo nebeužtenka. Mokymo metodai žengia į priekį. Mokyklose atsiranda projektoriai, interaktyvios lentos. Pedagogui klasikinis vadovėlis tampa darbo priemonė, kuri stabdo procesą. Ji reikalauja nuolatinio skaitymo, monotoninio informacijos kėlimo į technologijas (šiuo atveju kompiuterį). O kur dar žinių senėjimo faktorius. Pedagogui internetas tampa pagrindine darbo priemone. Jame galima greičiau rasti naujos, reikiamos informacijos.

Tačiau internetas turi ir neigiamą savybę. Tarp naujos ir reikšmingos informacijos “plaukioja” daug šiukšlių. Pedagogui tenka gaišti laiką jų atrinkimui. Čia tiktų posakis “Laikas – pinigai”, šiuo atvejų ne pinigai, o žinios ir gebėjimai.

Mokiniai technologijų atžvilgiu tampa vis labiau išprusę. Pamokos vedimas apsiribojant pasakojimu nebetenka prasmės. Kalbėti apie Japoniją tik bandant ją įsivaizduoti mintyse? Ne, mokinių tuo nepapirksi. Reikalingos nuotraukos, žemėlapiai, paveikslėliai, video medžiaga. Kol kas, viso šio “turto” tenka ieškoti internete ir gaišti labai brangų laiką.

Todėl grįžtu prie skaitmeninio vadovėlio minties. Paimkime 8-os klasės “Europos ir Azijos geografija” kursą. Jį sudaro apie 72 pamokos:

• Šalia popierinių vadovėlių reikėtų paruošti USB atmintines.
• Pamokos suskirstytos į aplankus (o gal net būtų galima sukurti ir interaktyvią aplinką, pavyzdžių yra, juos tik reikia ištobulinti ir pateikti). http://www.cekiske.lt/mokymas/bendroji_geografija/geografija.htm http://mkp.emokykla.lt/geografija/?type=apie&id=
• Sudėti video medžiagą, paveikslėlius, nuotraukas, statistinę informaciją, pjūvius, žemėlapius ir pan.

Neišradinėju dviračio. Pateiktuose adresuose jūs rastumėte panašius dalykus. Bet tai internetiniai moduliai. Apie juos reikėtų kalbėti atskirai.

Tikiu skaitmeninio vadovėlio ateitimi. Gal ateis laikas, kai komercija negros pirmuoju smuiku mokymo procese, gal ir valdžia atkreips į tai dėmesį.

(vtv.lt/nuotrauka)

Rašau “gyvai” sėdėdamas bandomajame geografijos egzamine.

Iš mano 12-okų – 6 mokiniai pasirinko laikyti šį egzaminą. Nors nelauktai prisidėjo dar 2. Viena panelė sugalvojo prieš savaitėlę pranešti dėl bandymo rašyti. Na, o šiandien, pirmą kartą pro duris įėjo dar vienas “kolega” grįžęs iš berods sporto mokyklos.

Įdomu kaip jiems seksis. Čia lyg tėvas pirmą kartą stebėtų savo sūnų važiuojančiu dviračiu. 12-okų karta, kurią mokau, motyvuoti mokiniai. Malonu su jais dirbti, diskutuoti, ginčytis. Bus sunku juos išlydėti.

Apie tikrąjį geografijos egzaminą bijau ir pagalvoti. Vyresnieji kolegos vis pataria nesirūpinti, sako “tai jų asmeninis reikalas”. Bet atsakomybę jaučiu didelę. Tuo labiau, tai bus pirmieji mano mokiniai, kurie laikys egzaminą.

(goldencircle.com.nuotrauka)

Vis iš galvos neišeina tema apie pedagoginę praktiką. Pamenu, koks mūšis buvo užviręs tarp mūsų praktikos vadovės ir studentų. Pagal nustatytą tvarką, praktiką turėjome atlikti Vilniaus mokyklose. Mes pasipriešinome.

Pagrindinis universiteto argumentas – atlikdami praktiką rajonuose, studentai ir jiems vadovaujantys mokytojai gali piktnaudžiauti su įvertinimais. Turėjome kontrargumentų. Nepabijojome juos išsakyti. Rezultate – keletas studentų (tame tarpe ir aš), praktiką atlikome savo mokyklose. Ir tuo labai džiausiuosi.

Pažystama aplinka, mokytojai. 3 mėnesius darbavausi tikrąja to žodžio prasme ir svarbiausia, kad visa ši veikla man labai patiko. Tuo metu mano draugai į mokyklas ėjo po 3 ir daugiau. Sukandę dantis įvykdė privalomas užduotis (pvz. pravesti 3 pamokas). Tuo tarpu aš pravedžiau penkis kart daugiau. Visai kitokia darbo atmosfera.

Pamenu, pirmąją savaitę turėjau tik stebėti pamokas. Jau tada pajutau, kiek energijos atima bendravimas su mokiniais. Ką jau kalbėti apie vedamas pamokas. Po pirmųjų vestų pamokų šliaužiau namo tiesiogine ta žodžio prasme. Grįžus nieko nebenorėjau tik kristi į lovą. Pamokų daugėjo. Niekas prievarta neliepė, tiesiog savo kailiu norėjau pajusti, ką reiškia nuolatinė įtampa.

Vieną dieną mokytojai būtinai reikėjo išvažiuoti. Direktorius leido man vesti visas tos dienos pamokas. Krikšto būta kaip reikiant. Išėjus paskutinei klasei iš kabineto, susileidau ant kėdės. Jausmas, lyg būčiau visą dieną nešiojęs betoną. Manau, kad tą akimirką supratau kur mano vieta.

Pedagoginė praktika leido suprasti mokytojo darbo svarbą, sunkumus ir teikiamus malonumus. 3 mėnesiai atskleidė mano pašaukimą.

(alfa.lt/nuotrauka)

Šiandien specialiai norėjau pažiūrėti “Valanda su Rūta”. Ta pati tema, ta pati nelemta tragedija. Tėveliai atsukę nugaras į kameras (nors pirmadienį per TV3 jie kalbėjo atvirai). Žodžiu, to ir tikėjausi. Bet pradėjus kalbėti mokyklos direktorei (mokyklos, kurios mokinys nusižudė dėl patyčių) viskas tapo aišku.

Kuo toliau klausiausi direktorės, tuo darėsi pikčiau. Visiškas sustabarėjimas. Apie kokią mes kaitą mokyklose galime kalbėti, jei joms vadovauja tokie “specialistai”. Nemoka kalbėti, ginti savo nuomonės. Kartoja tuos pačius (spėjus atmintinai prieš laidą išmoktus) žodžius. Pati sau prieštarauja. Jos klausia paprasto klausimo, o ji bando kažką lemianti, sukti kalbą kitur. Apgailėtina.

Nebereikalo švietimo viceministras jai pasakė tiesiai šviesiai – “būtų mokykla pavaldi tiesiogiai ministerijai, įsakyčiau pasitraukti iš šių pareigų”. Kol tokie vadovai dirbs, tol su patyčiomis bus sunku kovoti.

Reikia spręsti šią problemą kompleksiškai. Reikia kalbėti, diskutuoti, įtraukti visą bendruomenę. Šviesti tiek mokinius su tėveliais, tiek pačius mokytojus. Tokia veikla reikalauja iš  mokyklos vadovo gerų vadybinių ir psichologinių kompetencijų. Jis privalo būti pasiruošęs spręsti problemas.

Norėčiau tikėti, kad kažkas keisis. Mūsų mokykloje vykdoma “OLWEUS” patyčių ir smurto programa. Asmeniškai buvau ga na skeptiškai nusiteikęs jos atžvilgiu. Šiuo metu turiu visai kitą nuomonę. Supratau, kad patyčios labai užslėptas neigiamas reiškinys. Reikia sugebėti pamatyti jo šaknis, nes vėliau gali būti per vėlu. Grupelėse diskutuojame apie tai. Patinka, kada ilgesnį laiką dirbantys kolegos pasidalina savo patirtimi, pateikia pavyzdžių. Tenka pripažinti, kad man dar trūksta kompetencijos. Yra kur tobulėti.

(teacherpicture.com/nuotrauka)

Laikraštyje Dialogas buvo publikuotas straipsnis “Pedagoginė praktika: tarp tiltininkų ir žinių”. Dėmesį patraukė komentarai. Vienas paliko tikrai “neišdildomą” įspūdį. Po tokių kalbų galiu pasakyti  – jeigu ekspertai taip mano, tai geriau aš nenoriu tokio kvalifikacinio laipsnio.

O aš ir negaištu to laiko, nors esu ekspertė ir tikrai turėčiau, ką pasakyti ir parodyti. Negaištu, nes nesu garantuota, kad kolegija ar pedagoginis tinkamai ruošia studentus, man jų paruošimas panašus į 19 amžiaus, todėl nemėtau perlų kiaulėms (čia, rodos, cituoju Bibliją).

Atrodytų, kad pastaroji “ekspertė” baigusi mokslus buvo tikra savo srities specialistė. Viską žinojo, mokėjo elgtis kiekvienoje situacijoje. Ją paruošė SUPER. Dabar jauni pedagogai nieko nežino, nes juos nemoka paruošti. Jie tikri kiaulės, o “ekspertė”, atsiprašau – perlas, negali savo brangaus laiko ir žinių perduoti kiaulėms.

Gal ir per daug sarkastiškai čia aš. Bet negaliu kitaip. Štai tikrasis pedagogo veidas – pasipūtimas, arogancija, aukštas savęs įsivertinimas ir kitų panieka. Ar, kuris studentas norėtų atlikti savo pedagoginę praktiką pas tokią “ekspertę”. Manau ne. Per tokius perlus ir atsiranda baimė dirbti mokykloje.

(wavemagazine.net/nuotrauka)

Įsijungiau pažiūrėti TV laidą “Be grimo”. Kebli tema – smurtas mokykloje. Juo labiau, kaip atspirties taškas paimta tragedija, kurios metu iš gyvenimo pasitraukė 17-etis. To priežastimi tapo bendraklasių priekabiavimas.

Mane labai nustebino tėvelių pozicija. Suprantu, skausmas begalinis, kaip ir sakė vienos mokyklos direktorius (dalyvavęs laidoje) “dabar vadovauja emocijos, o ne blaivus protas”. Tačiau kaip galima nieko visiškai nepastebėti savo vaiko elgesyje. Šioje situacijoje, pasak mamos, kalčiausia lieka klasės auklėtoja. Bet kur tėvelių indėlis. Dabar mama deleguoja, kad ji nori padaryti taip, kad nenuketėtų kiti vaikai. Nežinau nežinau…

Nenoriu būti mokytojų advokatu ir juos ginti. Mokytojas (auklėtojas) privalo stebėti, analizuoti ir pranešti atsiradus menkiausiam įtarimui apie patyčias. Tik ar visa tai sukontroliuoti gali sugebėti vienas pats pedagogas…

Mokykla ne vien mokiniai ir mokytojai. Šios įstaigos gyvenime dalyvauja žymiai platesnė auditorija, todėl patyčias pavadinčiau kompleksine problema. Daug kas ją suveda į klasės lygmenį: auka, besityčiojantis, auklėtoja ir tėveliai. Taip nėra. Į šį reikalą privalo įsitraukti psichologas, socialinė pedagogė, reikalui esant net ir specialios instancijos. Tokio įsitraukimo trūksta. Kur problema – noro nebuvime, kompetencijos stokoje ir nors nuskambės labai jau materialistiškai – finansavime.

Dirbu trečius metus ir vis tiek nesijaučiu tvirtas patyčių problemos sprendimuose. Sakysit – tai koks aš mokytojas! Kad ir pradirbę 10 ar 20 metų pedagogai susiduria su panašaus tipo sunkumais. Mes esame mokomi psichologijos, pedagogikos, o kiek dar išklausytą seminarų, bet to neužtenka. Būti geru dalyko specialistu ir tuo pačiu kvalifikuotu psichologu – nežinau ar įmanoma.

Kaip mokytojas galiu teigti – smurtas mokykloje egzistuoja ir tai labai didelė problema. Spręsti šiai problemai reikia žymiau daugiau dėmesio (visomis prasmėmis) nei jo yra dabar.