(supprtproject.eu/nuotrauka)

Prieš kelias dienas su manim susiekė draugės sesuo. 10-okė, mokosi gimnazijoje (dėl korektiškumo neminėsiu mokyklos pavadinimo ir miesto). Ji domėjosi, ar žinau kokių nors programėlių internete, kurių pagalba būtų galima mokytis pasaulio valstybių.

Pasidomėjau, kokiu tikslu jai reikalingos tos programos. Atsakymas privertė suklusti – “privalome atsiskaityti visas pasaulio valstybes”, kurių beja yra apie 200.

Štai ir naujasis švietimas, kuris paremtas gebėjimais ir kompetencijomis. Niekaip nesuprantu pedagogo mąstymo. Žmogus baigia 10-ą klasę. Gal geografijos net nesirinks 11-oje. Apie egzaminą nėra net kalbos. Bet kur tau, žinių kultas svarbiausias. Lai mokosi, kala. Juk 200 valstybių žinojimas bus visur reikalingas. Absurdiškiau negali būti.

Pabandykite jūs man įrodyti, kad 200 valstybių “kalimas” duos super daug naudos. Įrodykite, kad šią informaciją mokinys atsimins ilgam ir ja pastoviai naudosis. Aš tuo netikiu.

Yra begales kitų būdų mokytis politinio žemėlapio. Išmokykime mokinius naudotis atlasais, žemėlapiais, google maps. Jie patys susiras visą reikiamą informaciją. Porą kartų panaršęs internete, ieškodamas Libano, jis tikrai trečią kartą žinos jo koordinates (žemyną, regioną ir pan.). Pagaliau padalinkime išmokimą (atskirais žemynais). Kam toks beprasmis mokymasis…

(javno.com/nuotrauka)

Žinia, apie žemės drebėjimą Čilėje, jau apskriejo pasaulį. Blogiausia tai, kad be dabartinių pasekmių gali prisidėti ir cunamio bangos. Nespėjome atsigauti nuo katastrofos Haityje, o motulė gamta siunčia naują “žinią”.

Galime džiaugtis savo geografine padėtimi. Esame saugūs (santykinai) nuo tokių gamtos gaivalų kaip žemės drebėjimai, ugnikalnio išsiveržimai, cunamio bangos, tornadai. Gal todėl nelabai ir suvokiam, kokio masto padarinius jie sukelia…

National Geographic publikuoja naujausias nuotraukas iš Čilės…

Prisiminkime ir Haičio nelaimę…

(newamerica.net/nuotrauka)

Šiandien elektroniniame pašte radau kolegės atsiųstą laišką…

Pasakojimas apie Tedį Stollardą

Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą – kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai.
Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas.
Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti.
Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.
Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.
Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo…
Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.
Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.
III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė, berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.
IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.
Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.
Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas, visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.
Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių. Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.
Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę, kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama, kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.
Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson, šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.
Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė mokyti vaikus.
Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis mokėsi.
Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir, nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos ?numylėtinis” buvo Tedis.
Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.
Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.
Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja.
Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė ?daktaras Teodoras Stollardas”.
Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog ketina vesti. Jo mama buvo mirusi ir jis klausė Misis Tomson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.
Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.
Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:
Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.
Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:
Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.
…Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems… savo veiksmais… ar… nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti vaiko gyvenime… Šiandien!

Žinau žinau… Banalu… Bet tokia tiesa, o jos bijo nemažai pedagogų…

Pristatau interviu su buvusiu VPU studentu Juozu. Labai geras pavyzdys žmogaus, kuris sugebėjo dirbti ir kartu studijuoti. Nors pokalbio metu jis šio fakto atskleidžia, bet reikia pripažinti, tokio ryžtingumo gali pavydėti daugelis. Beje, iš kur visa tai žinau? Jis buvęs mano grupiokas

1. Kur ir ką studijavai?

Likimas lėmė, kad įstojau į Vilniaus Pedagoginį Universitetą, geografijos specialybę. Dabar galėsiu ateityje pakeisti savo mokyklos auklėtoją, kuri kaip tik ir dėstė geografiją… Aišku, ji to net sapnuoti negalėjo, nes aš visada ją tikinau, kad geografija, visiškai nereikalingas mokslas, todėl per abiturientų susitikimą ji man pareiškė, jog norėdamas užimti jos vietą turėsiu gauti magistro diplomą…

2. Ar esi patenkintas savo studijų pasirinkimu?

Šioje vietoje iškyla labai svarbus klausimas: ar aš pasirinkau studijas ar studijos pasirinko mane? Kaip dabar atsimenu, nuo pat pirmų klasių buvau sportiškai aktyvus. Lankiau plaukimo užsiėmimus, kadangi mano mokykloje buvo plaukimo baseinas. Vėliau pradėjau žaisti futbolą, todėl daugiau dėmesio skyriau sportui nei mokslams. Atėjus laikui pasirinkti kur norėčiau tęsti mokslus, net neabejodamas pirmoje vietoje pasirinkau kūno kultūros specialybę tame pačiame pedagoginiame universitete. Tačiau likimas būna žiaurus, o gal kaip tik gailestingas, ir į taip trokštamą specialybę neįstojau. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Dabar labai džiaugiuosi, jog viskas taip pasisuko. Kodėl? Todėl, kad šios specialybės dėka dirbu mėgstamą darbą.

3. Gali paminėti keletą teigiamų ir neigiamų savo mokymo įstaigos pusių?

Tas teigiamas ir neigiamas puses paminėti yra labai sunku, nes kiekvienas asmuo turi individualią nuomonę. Jei man teigiamas bruožas būtų toks, jog mokinantis čia kartais buvo galima gana lengvai praslysti, tai kitam gali atrodyti atvirkščiai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, mokslo srityje kaip ir viskas normaliai. Dirba tikrai puikūs specialistai, gerai išmanantys savo darbą. Aišku kaip ir visur vieni iš jų griežtesni, kiti atlaidesni. O visa kita, net nežinau ką ir pasakyti. Galbūt reikėtų atkreipti dėmesį ir pasimokyti iš kai kurių aukštųjų mokyklų, kaip pritraukti naujus, skatinti gerai besimokančius bei galų gale gerai sportuojančius ir garsinančius tos aukštosios mokyklos vardą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų studentus.

4. Kaip manai, ar tavo mokymo įstaiga turi išskirtinių bruožų, kurie viliotų joje studijuoti?

Kaip ir ankščiau minėjau galbūt kaip tik tų bruožų ir trūksta. Teko girdėti, kad ankščiau į VPU stodavo ne tik tie abiturientai, kurie būdavo tikri, jog nori dirbti mokytojais, bet ir tie, kurie niekur kitur neįstodavo. Šiuo metu manau ši situacija pasikeitė ir dabar dauguma įstojusių planuoja sieti savo gyvenimą su pedagogo profesija.

5. Kokį pažymį (iš 10-ies) galėtum parašyti savo mokymo įstaigai atsižvelgiant į kokybės kriterijų?

Cha.. Kaip vienas dėstytojas sakė: dešimtukui moka tik Dievas, devintukui Aš, o aštuntukui labai pažangus studentas. Todėl savo mokymo įstaigai parašysiu septynetuką, kad butų kur pasitempti.

6. Tai ar verta čia studijuoti?

Jei žmogus planuoja sieti savo ateitį su pedagoginiu darbu, tai manau tikrai tai yra puiki vieta studijuoti. Ko verta pedagoginė praktika atliekama mokykloje. Kai gali atsistoti prieš mokinius ir perteikti jiems savo žinias. Kiek verta tolimoji praktika, kai išvažiuoji į įdomiausias pasaulio vietas ir jas tyrinėji. Galų gale, kiek verta artimoji praktika, kai gimtojoje Lietuvoje pamatai tokiu vietų ir tokių gamtos paminklų, kurių net susapnuoti negalėtum…

7. Ką patartumei stojantiems į šią mokymo įstaigą?

Visas universitetas yra labai didelis. Atskiri fakultetai turi savo bruožus, todėl labai su sunku kažką patarti visiems, tačiau stojantiems į gamtos mokslų fakultetą, patarčiau nusiteikti įdomiam darbui.

8. Ką palinkėtum būsimiems studentams?

Palinkėsiu niekada neprarasti vilties ir pilnu pasiryžimu mokytis, kad ir kokia beviltiška situacija beatrodytų… Nes visada atsiras geri draugai pašonėje, kurie vienokiu ar kitokiu būdų stumtels tave į priekį, jei tau bus labai sunku…Sėkmės visiems!!!!

Ačiū Juozui

(axes.lt/nuotrauka)

Po įrašo, kuriame pasakojau apie S. Railos nelabai rimtą studijų pristatymą, surezgiau mintį. Nežinau kaip man seksis ją išplėtoti, bet pabandysiu.

Abiturientai rankasi egzaminus. Juos domina būsimos studijos. Todėl pamaniau, kad reikėtų pakalbinti esamus studentus. Tam reikalui, kiekvienam iš jų pateiksiu tuos pačius nesudėtingus klausimus apie jų patirtį studijuojant. Pabandysiu paklausinėti kuo platesnio rato studijuojančius žmones, pradedant pirmakursiais, baigiant magistrantais.

Šiandien pristatau pirmąjį interviu. Į klausimus mielai atsakinėjo kolegijos pirmakursė Monika. Žmogus turintis patirties tiek su universitetais, tiek su kolegijomis. Norintys ir turintys ko paklausti Monikos galite tai daryti komentaruose.

1. Kur ir ką šiuo metu studijuoji?

Šiuo metu studijuoju Vilniaus kolegijoje, reklamos vadybą pirmame kurse.

2. Ar esi patenkinta savo studijų pasirinkimu?

Tai jau mano antrosios studijos, todėl turiu su kuo jas lyginti. Pirmąkart stodama, aukštąją mokyklą rinkausi kaip ir daugelis abiturientų – pagal miestą, aukštosios mokyklos „prestižą“ ir išlaikytų egzaminų rezultatus. Pasisekė įstoti į VU lietuvių filologiją, tačiau per metus laiko neaptikau savyje filologės pašaukimo, o ir kūrybinės veiklos bei aktyvesnio studentiškos gyvenimo labai norėjosi. Atėjus pavasariui nusprendžiau, kad nešvaistysiu laiko veltui ir rinksiuos antrąkart. Antrame mano prašyme stoti į aukštąsias Lietuvos mokyklas tebuvo vienas vienintelis įrašas – Vilniaus kolegija, reklamos vadybos specialybė.

Štai jau įsibėgėja antras semestras reklamos vadybos paslapčių labirintuose. Šiuokart jaučiu, kad mano pasirinkimas dešimteriopai artimesnis širdžiai, jau rezgu vizijas ateičiai ir tvirtai žinau – šias studijas TIKRAI baigsiu.

3. Gali paminėti keletą teigiamų ir neigiamų savo mokymo įstaigos pusių?

Labai džiaugiuosi tuo, kad Vilniaus kolegija turi apie šimtą dvišalių sutarčių su užsienio aukštosiomis mokyklomis, smagu, kad realiai gali susipažinti su būsima specialybę atlikdamas praktiką kas pusmetį. Vilniaus kolegijoje visada būsi išklausytas, dėstytojai mielai bendradarbiauja, pataria, vyksta intensyvus bendravimas su kuratoriais.

Tačiau kaip ir visose mokymo įstaigose yra ir šiokių tokių minusų. Vienas iš jų – mažas laisvųjų dalykų pasirinkimas. Renkamasi dažniausiai iš dviejų-trijų, specialybei labai artimų dalykų. Dargi vienas minusas, bent jau mano nuomone, kad teko susidurti su dėstytojais, kurių atsiskaitymuose ar net egzamino metu vyksta aktyvūs nusirašinėjimai.

4. Kaip manai, ar tavo mokymo įstaiga turi išskirtinių bruožų, kurie viliotų joje studijuoti?

Mano manymu, Vilniaus kolegijos vienas iš patraukliausių bruožų tas, kad ji turi apie šimtą užsienio mokymo įstaigų partnerių 20-tyje Europos šalių, su kuriomis sudariusi tarptautines sutartis, o tai puikiausia galimybė išvažiuoti pastudijuoti užsienyje.

5. Kokį pažymį (iš 10-ies) galėtum parašyti savo mokymo įstaigai atsižvelgiant į kokybės kriterijų?

Labai sunku vertinti aukštąją mokyklą, kai visoje šalyje švietimo sistema vertinama labai prastai. Objektyviausiai įvertinti Vilniaus kolegiją galėčiau tik pabaigusi studijas, nes dar visi mokslai prieš akis.

6. Tai ar verta čia studijuoti?

Vilniaus kolegijoje verta studijuoti tiems, kurie gali save vadinti žmonėmis-praktikais. Džiaugiuosi čia įgytomis praktinėmis žiniomis, organizuojamais praktiniais užsiėmimais, kadangi man pačiai visad svarbu kuo greičiau išysti savo darbo rezultatą.

7. Ką patartumei stojantiems į šią mokymo įstaigą?

Mano patarimas būtų toks – išnaudoti visas teikiamas galimybes, kurių čia yra tikrai daug: studijuoti pusmetį ar atlikti praktiką užsienyje, dalyvauti bent keliuose iš begalės siūlomų projektų, įsitraukti į „Vorutos“ tautinių šokių ir dainų kolektyvą, įsijungti į bendruomenės gyvenimą, kuris čia aktyviai „verda“.

8. Ką palinkėtum būsimiems studentams?

Renkantis aukštąją mokyklą labai svarbu pažinti save, realiai įvertinti savo galimybės, užsibrėžti tikslą, numatyti savo ateities viziją. Lietuvoje tikrai yra puikių specialybių ir puikių specialistų, galinčių Jums padėti jas perprasti. Nebūsime gerais medikais, net jei iš biologijos egzamino puikuosis aukščiausias įvertinimas, jei savyje neturėsime to vadinamojo pašaukimo. Kartais jį atpažįstame dar trindami mokyklinį suolą, o kartais tenka jo ieškoti praėjus keleriems ar dar daugiau metų po mokyklos baigimo. Linkiu atrasti savyje širdžiai artimą sritį, sutelkti visas jėgas ir intensyviai dirbant tapti specialistais. Drąsos, kūrybiškumo ir galybės svajonių, kurios vestų jus į priekį!

Ačiū Monikai

(supermama.lt/nuotrauka)

Kalbame apie mokinių gebėjimus, kompetencijas. Šia tema persmelktas visas ugdymas. Programos, planai, gairės. Pabrėžiamas sausų žinių mažinimas. Gražu, pagirtina, inovatyvu…

Bet man mokykla tampa susvetimėjimo bei nemokėjimo bendrauti vieta. Pasigendu išskirtinio dėmesio tarpusavio bendravimui, supratimui. Mokiniai to nemokomi. Pedagogikos teoretikai galėtų mane apšaukti už nemokšiškumą. Juk pedagogas yra pavyzdys ir tiks nuo jo viskas priklauso. Vaikai mokosi iš vyresniųjų. Tačiau vis dažniau pastebiu atvirkščią procesą…Mokiniai nebemoka bendrauti su pedagogais.

Visada pabrėždavau šių santykių svarbą. Vis kalbėdavau apie tarpusavio supratimą. Dabar jaučiu, visos mano kalbos nieko vertos. Sovietiniais laikais pagarba buvo grindžiama baime. Bandėme persiauklėti. Vis dar bandome. Išskiriamas pedagoginis taktas, liberalus, demokratiškas, humaniškas bendravimas. Atrodytu, pamatai sudėti. Tačiau kažko trūksta.

Sunku išreikšti mintis žodžiais. Grįžus iš mokyklos teko išklausyti dar negirdėtų priekaištų iš abiturientų. Ko pasėkoje, mūsų bendroje internetinėje svetainėje atsirado mano “kreipimasis į 12-okus”. Šiandieninis patyrimas padiktavo įrašo pradžią. Deja pabaigos nebeišeina suregzti. Pateiksiu tik pastarąjį “kreipimąsi”.

Kaip matau aistros nenurimsta po šiandieninės pamokos. Pasipylė klausimai, priekaištai per facebook’a ir skyp’a. Autorių neminėsiu. Iškarto pasakysiu – pažymius galima būtų pakeisti, tačiau taip nusižengčiau savo principams. O ar yra rimtų priežasčių tą daryti? Kol kas nežinau…

Kur jūsų dalykiškas kalbėjimas pamokos metu? Kur jūsų pasiūlymai? Kur jūsų noras diskutuoti? Išgirstu – “aš nebuvau klasėje”, “jūs mus išleidote”, “mums buvo bandomasis”. Viskas. Kaip kirviu nukirsta. Išvada – niekada daugiau jūsų neišleisiu.

Jūs man pasakykit, kokią jūs teisę įgavote 12-oje klasėje atėjus į pamoką nieko neveikti? Jūs norite, oi ne, atsiprašau – reikalaujate pagarbos jums (štai kaip įsireiškė vienas iš jūsų tarpo “Savo pykti galėtumėte lieti kažkur kitur, o ne abiturientams atestatus gadinti”). Pilietis nesugebėjo 10 minučių skirti pabaigti darbą, bet panašiom žinutėm laiko pilna.

Dabar atsakykite – kiek jūs mane gerbiate (jei galite sau leisti parašyti tokias žinutes)? Šiandien kalbu, o jūs tuo metu sugebate aptarinėti savo reikalus nekreipdami jokio dėmesio į mane. Tai pagarba? Iš 25 žmonių, normaliai pasiruošti sugeba tik 4 – tai pagarba?

Užduodate klausimą – “Mes Jums nieko nepadarėme, kad jūs mus baustumėte už nieką, šiaip sau”. Bet reikėtų jūsų paklausti – ką jūs padarėte? Yra žmonių, kurie dirba, čia nesiginčiju. Deja kitiems atėjimas į geografijos pamoką – tik tam, kad ateiti. Daugiau jokių prioritetų nebėra.

Visa širdimi studijavau 6 metus, mokykloje dirbu 2,5 metų. Ir štai atsiranda 12-okas, kuris sugeba mane apšaukti, kad gadinu atestatus, nenormaliai bendrauju, baudžiu už nieką ir t.t. Ir taip geografijos mokytojas darbuojasi visada? Tik tiek gavote iš mano pamokų?

Kartojau ne kartą, mokėkit bendrauti su mokytoju. Neapgaudinėkit jo, o dalykiškai tarkitės. Norit pasakyti šiandien to sulaukiau pamokos metu? Ne mielieji, deja, bet ne.

Daugiau nenorėčiau sulaukti panašių žinučių nei per vieną socialinį tinklą ar kitą bendravimui skirtą programą. O tam piliečiui (jis žino apie ką kalbu) – palinkėsiu ateičiai, nusileisk iš debesų, jei galvoji, kad galėsi visiems dėstytojams ar profesoriams rašyti tokias žinutes ir taip priekaištauti, labai klysti. Nesusigadink savo ateities dėl nemokėjimo valdyti pykčio.

P.S. linksmi veideliai nesušvelnina žinučių tono.

(bet.com/nuotrauka)

Šiuo įrašu truputėlį nukrypsiu nuo švietimo temos, bet negaliu nutylėti. Jau nuo studijų Vilniuje laikų turiu baimės jausmą kreiptis į autoservisus. Jausmas panašus kada atsisėdi į kėdę pas DANTISTĄ. Teko suprasti, jei neturi prabangios mašinos ir nesi mandrai apsirengęs – nesvajok apie kokybiškas paslaugas.

Niekas nepasikeitė ir atsikrausčius į Telšius. Aš nesuprantu, kuo jie save laiko – nepakeičiamais, nepakartojamais, vienetiniais? Mūsų mazdelė vėl parodė pykčio priepolį. Stovi kieme ir laukia tempimo į taisymo vietą. Netoli namo įsikūręs autoservisas. Atrodytu patogu. Po pamokų nusprendžiau užsukti ir pasidomėti dėl tvarkymo darbų.

Įėjus į vidų pasitinka už prekystalio stovintys niūrūs veidai. Mesteli akį, nužiūri ir vėl nusisukę diskutuoja savo reikalais. Na, aš nieko neklausęs pasuku į remonto patalpas. Atsakingo už priėmimą administratoriaus nėra. Palaukiu 5 minutes, nieko. Nueinu į autodetalių parduotuvę. Tie patys veidai man pasako, kad ieškočiau Martyno. Žodžiu su kuprine ir nešiojamu kompiuteriu turiu lysti po pakeltomis mašinos ir klausinėti darbininkų kur tas Martynas. Išgirstu – “kažkur ten… “. Vėl laukiu.

Pro mane praeina kokios 2 ar 3 personos. Visiškai jokio dėmesio. Stoviu kaip benamis šuo negalėdamas nieko paklausti.

Iš pažiūros tvarkingas autoservisas. Bet kiek nueinu tartis dėl mašinos remonto, visada susiduriu su visišku nemokėjimu bendrauti. Pikčiausia, kad pro duris įžengia rimti “diedai” su paltais, vis sveikinasi su visais, pardavėjai puola padėti, o tu stovi kaip glušialis ir lauki malonės – gal kas prieis…

Štai ir aptarnavimo kokybė…

(15min.lt/nuotrauka)

Penktadienį mokykloje įvyko 11-12 klasių tėvų susirinkimas į kurį buvo pakviestas KTU atstovas prof. S.Raila, turėjęs kalbėti apie stojimo tvarką. Savo klasės tėvelių laukiau kabinete, bet susigundžiau nueiti pasiklausyti.

Išgirdau nemažai. Gaila tik, kad nieko tinkamo ir reikalingo. Apie stojimo sąlygas kalbėta trumpai ir kaip visada labai painiai. Dominavo savo universiteto (KTU) reklama. Labai įstrigo gerbiamo profesoriaus pozicija kolegijų atžvilgiu. Galima susidaryti nuomonę, kad kolegijos Lietuvoje nelabai ir reikalingos. Kam tie trys metai bereikalingo mokymosi. Faktas, kad po studijų kolegijoje BŪTINAI rinksies magistrą, čia jau susidursi su išlyginamosiomis studijomis ir pan. Suprask – Lietuvai reikalingi specialistai turintys tik aukštąjį išsilavinimą (na tai ir nesistebėkim, kad magistrantas dirba kasoje ar vežioja prekes).

Profesoriaus kalboje žodžių “bakalauras” ir “magistras” atitikmenis įvardinčiau kaip “lopšelio grupė” ir “priešmokyklinė grupė”. 6 (+-) metai universitete tampa norma, kurią privalo įvykdyti visi. Jokio išskirtinumo, jokios siekiamybės. Kiekvienas gali skaityti Platoną, Aristotelį, kiekvienas žino kas yra paradigma, kiekvienas moka rašyti mokslinius straipsnius, atlikti bandymus su nano technologijomis. Būtų juokinga, jei ne būtų graudu… Universitetai dėl “krepšelių” pasiryžę viskam.

S.Raila apie studijas kalba kaip apie lengvą, svajingą pasivaikščiojimą Palangos tiltu. Skaidrėse pridėjęs įvairių naujovių (išradimų, technikos ir pan.). Bet taip nėra. Turėkim omenyje, studijos daugeliu atveju mokamos ir tikrai nemažus pinigus. Abiturientai prisiklauso tokių gražių pasakėlių ir stoja galvodami, kokie jie bus rimti nano technologijų žinovai ar informacinių technologijų asai. Rezultatas – pirmos sesijos metu atsiranda nemažai tokių, kurie supranta esantys ne savo vietoje.

Šaunu, kad populiarinami tikslieji mokslai. Aukštųjų technologijų specialistai Lietuvai labai reikalingi ir ateityje jų paklausa didės. Tačiau reikia jaunam žmogui, darančiam svarbų žingsnį gyvenime, atverti akis, parodyti su kuo jis susidurs.

Be techninių specialybių KTU siūlo ir socialinio pobūdžio studijas. Deja profesorius apie jas nieko nepasakė. Tai kam tada iš vis jos reikalingos techninės pakraipos universitete? Retorinis klausimas…

Labiausiai patikęs pavyzdys – žmogus pabaigęs elektrotechnikos bakalaurą gebės dirbti su naujausia šios srities technika. Po keturių metų studijų, jis galės grįžti į Telšius, atidaryti automobilių tvarkymo servizą ir galės atlikti naujausių automobilių diagnostiką. Gražu….

Dar vienas pavyzdėlis – žmogus baigęs dizainą kolegijoje norės iškarto tapti architektu. Tam reikės magistratūros, ir be abejonės jis ten stos. Baigęs ją, kurs įspūdingus pastatus. Gražu…

Būta ir daugiau pasakėlių. Nebenoriu jų rašyti. Diskutavom su tėvais apie profesoriaus kalbą. Paklausus jų – kaip suprato bendrojo priėmimo tvarką, išgirdau – “ten per internetą kažkaip…” Va jums ir paskaitos nauda. Pripasakota pasakėlių, o naudos praktiškai jokios.

(thomas.edu/nuotrauk)

Vakar apturėjau pokalbį su mūsų mokykloje vykdomos patyčių prevencinės programos kuratore. Ta pati “jaunutė panelė”, kuri man suformavo šaltos ir arogantiškos asmenybės įvaizdį. Prasidėjus posėdžiui mokykloje, ji manęs paprašė pasikalbėti jam pasibaigus.

Nuomonę apie Aureliją pakeičiau 180 laipsniu. Tai šiltas, dalykiškai atviras, protingas žmogus. Pasirodo, pirmojo blogo įspūdžio būta tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Dabar suprantu Aureliją ir kaip ji jautėsi kalbėdama prieš keliasdešimt mokytojų, kurie nieko nežino apie naująją programą.

Kalbėti prieš mokytojų auditoriją yra nelengva užduotis. Tam reikia būti labai stipriai pasiruošus ir nusiteikus įvairioms staigmenoms. Iš daugelio esu girdėjęs atsiliepimus, kad mokytojai nemoka išklausyti, turi labai gerą nuomonę apie save, mano viską išmanantys. Taip, pritariu šimtą procentų. Tokie jau mes esame.

Mokyklose dirba aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės (nesuabsoliutino tai, bet vis gi svarbu), kurie visi savyje turi lyderio savybių. Dirbame su įvairaus amžiaus mokiniais, todėl norime to ar nenorime – vadovo įgūdžiai formuojasi visą gyvenimą. Mokykloje egzistuoja nuolatinė kontrolė, kuri verčia mus kontroliuoti kitus. Atsakomybė, reiklumas, kūrybiškumas, iniciatyvumas – bruožai lydintis mokytoją visą gyvenimą. Tokius žmones sunku nustebinti, juolab priversti paklusti.

Patarimai kalbant prieš mokytojų auditoriją:

• Nesistenkite padaryti griežto pranešėjo įspūdžio.
• Dėmesį koncentruokite į šiltą, kiek subjektyvią nuomonę (tik nepersistenkite).
• Pabandykite parodyti, kas esate vienas iš mokytojų tarpo, jei jūsų specialybė nutolusi nuo to, būtinai pabrėžkite palankumą.
• Naudokitės netradiciniais metodais, mokytojams jie patinka. Atsiminkite, kad reikia juos būti tobulai įvaldžius, nes mokytojai greitai pastebi klaidas.
• Pasiruoškite kritikai, nors patys mokytojai labai bijo jos, tačiau kitam tikrai negaili.
• Kalbėdami apie teorinius dalykus papildykite juos praktiškais pavyzdžiais. Mokytojai yra juodi praktikai, sausa teorija jiems nepatinka.

(thezwan.wordpress.com/nuotrauka)

Visada sunku darbuotis po ilgesnio savaitgalio. Mokiniai visiškai nenusiteikę darbui. Nekaltinu jų. Tokiomis dienomis nereikia galvoti apie normalias pamokas. Lieka tik lakoniškai aptarti naują temą, pateikti keletą klausimų ir lengvą užduotėlę pratybų sąsiuviniuose.

Užsukus į mokytojų kambarį pasitinka visa eilė naujų skelbimų. Rytoj turėtų būti laisva diena, bet teks nuo 13 val. dalyvauti posėdyje. Surašyta darbotvarkė nuteikia ilgam sėdėjimui. Poryt laukia visuotinis tėvų susirinkimas. Po kurio tėveliai rinksis į klases ir kalbės su klasių auklėtojais. Jau numanau kiek bus dalyvaujančių…

O kur dar popierių kalnas. Žodžiu – sunki diena. Gerai, kad yra viena tokia linksma 8-kų klasė. Vis jie savo klausimais priverčia mane nukrypti nuo pamokos temos. Pradedam diskutuoti be sustojimo. Susigriebiam, kai jau lieka 10 minučių iki pamokos galo. Kartais tokie pokalbiai duoda žymiai daugiau naudos nei monotoniškas kalbėjimas nauja tema.

Pamokų pabaigą. Dar keletas mokinių atėjo rašyti atsiskaitomųjų darbų. Uždavęs darbą jiems prisėdau pasidarbuoti su mokine, kuri ruošiasi Č. Kudabos konkursui. Valandėlės kaip ir nebėra.

Reikėtų susitvarkyti auklėjamosios klasės žurnalą ir išsitaisyti darbus. Bet manau šiandienai užteks. Teks temtis viską į namus.

Darbo diena po švenčių…