Kuo man įsimintini 2009-ieji:

• Šie metai tapo mano “tramplynu” į blogosferą. Pradėjau rašyti savo asmeninį tinklaraštį. Atsivėrė platesnės tobulėjimo galimybės. Todėl pirmasis didelis ačiū savo pusbroliui Gediminui.
• Džiaugiuosi pažintimi su Rytu Šalna. Užsimezgė bendrų darbų vizijos su šiuo žinomu geografu.
• Dėka tinklaraščio kitaip pažvelgiau į fotografiją ir į fotografavimo techniką.
• Sukūriau savo mokiniams skirtą svetainę.
• Mokykloje svarbiausias įvykis – nuosavas kabinetas.
• Svarbiausias įvykis namų aplinkoje – mūsų mylimo Tingio atsiradimas.

Pastebėjau, kad vis sunkiau tampa rašyti naujus įrašus. Priežasties niekaip negaliu paaiškinti. Norėčiau tikėti, kad naujais metais kažkas pasikeis. Atsiras įkvėpimas, naujos mintys. Gal net keisis tinklaraščio koncepcija.

Neskaičiuosiu lankytojų ar populiariausių įrašų. Tik norėčiau tikėti, kad kažkas rado čia to ko ieškojo, o gal net kažkam, mano subjektyvios mintys sugebėjo padėti.

Noriu padėkoti savo draugei už jos kantrybę ir palaikymą, kolektyvui už pagalbą, šeimai už mielas akimirkas, tinklaraščio skaitytojam už kritiką ir patarimus (ypač Rasai).

Gerų jums 2010-ųjų, daug šilumos, draugystės, meilės, supratimo, kantrumo ir pagarbos.

SU NAUJAISIAIS METAIS !!!

(sundaypaper.com/nuotrauka)

Rytoj mokiniams paskutinė diena mokykloje prieš atostogas. Nusiteikimo darbui nebėra nei jiems, nei man.

Pavargau. Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Jaučiu per dažnus savo moralizavimus, pastabas, vis didėjantį norą kontroliuoti. Nebėra “cinkelio” darbuotis.

Daug popierizmo, daug veiklos (auklėtiniai, mokyklos įsivertinimo komanda, projektai, pavaduotojos stebimos pamokos), noras pagyvinti pamokas, įnešti kažką naujo ir įdomaus. Rezultate – apatija viskam, atbukimas nuo to lėkimo.

Visa tai įtakojo naujų įrašų stoką tinklaraštyje. Minčių būta, tik atsisėsti ir viskam užrašyti pritrūkdavo vidinių jėgų. Kad ir dabar – pamokos baigėsi, mokykla ištuštėjo, galėčiau sėsti ir rašyti. Tačiau minčių, kaip tyčia, nėra. Viską užėmė mokykliniai reikalai…

Mokykloje visada galėjai pajusti artėjančių švenčių nuotaiką. Pasipuošę kabinetai, koridoriai ir visos kitos erdvės.

Žemaitijoje prasidėjusi tikroji žiema sustiprino švenčių laukimą. Už lango siaučia pūga, spusteli šaltukas, tuo tarpu klasėje šilta, žybsi padabinta eglutė…

Pabandžiau įamžinti savo pirmosios klasės gražinimo ritualą. Ačiū savo auklėtiniams. Nors jie jau 11-okai, tačiau pirmieji parodė iniciatyvą. Susitempė visus žaisliukus ir Kalėdinę atributiką iš senojo kabineto. Šaunuoliai dar kartą !!!

Pasibaigus pamokoms, čiupau fotoaparatą ir nusprendžiau apžiūrėti mokyklą. Tai tik maža dalis viso to, ką galima pamatyti. Aš mėgstu užsibūti savo darbe, todėl daugelis kabinetų jau būna užrakinti.

Atrodytu paprasta, bet tokie niekučiai sukuria nerealią atmosferą…

Ryte pabudus ir pažvelgus pro langą nušvito akys. Pagaliau žiema. Šaltukas ir krentančios snaigės. Derinys, kurio laukiu visus metus.

Ta proga, sugalvojome užsikarti į Šatrijos kalną. Mūsų augintiniui tai buvo didžiausias malonumas.

(15min.lt/nuotrauka)

Paskutiniu metu verda diskusijos apie elektroninių knygų reikalingumą, dabartines aktualijas ir ateities perspektyvas. Šios diskusijos ir mano veikla paskatino prabilti apie kompiuterinių priemonių trūkumą mokykloje.

Jau kuris laikas darbu su “SMART Boar”. Ruošimasis pamokoms žymei pailgėjo, tačiau rezultatas džiugina. Pamokos metu ši priemonė labai padeda aiškiau dėstyti sunkesnius dalykus ir tuo pačiu išlaikyti mokinių dėmesį.

Susidūriau su problema – vaizdinės medžiagos trūkumu. Didžiąją dalį ruošimosi užima klaidžiojimas po internetą ir paveikslėlių, schemų, planų, žemėlapių paieška. Dažniausiai sunku rasti teminių žemėlapių (ypatingai kas susisiję su Lietuvos geografiją).

Daug ką tenka daryti savuoju fotoaparatu (kadangi neturiu skanerio). Rezultatas neblogas. Gautos nuotraukos kokybiškai tinkamos naudoti pamokų metu. Tik va problema – toks darbas nelabai teisėtas.

Kodėl ši, mokomųjų priemonių leidybos niša nėra užpildoma, neaišku. Skaitmeninis vadovėlis taptų didele vertybe, įtraukiant mokytojus į informacinių technologijų plėtojimą.

Kaip aš įsivaizduoju skaitmeninį, mokymui skirtą vadovėlį. Tradiciškai mokiniai naudotųsi knygomis, tuo tarpu mokytojams galima būtų pasiūlyti norimą kursą skaitmeninėje laikmenoje. Pradžioje bent jau pateikti iliustracijas, kurias mokytojas galėtų rodyti prieš klasę. Toliau, visa tai galima tobulinti. Sukūrus aplinką, talpinti pamokų santraukas su iliustracijos ir nuorodomis į internetinius puslapius. Žodžiu – galybių begalės.

Nors, tiesa pasakius, nesiūlau revoliucinės minties. Kuriami skaitmeniniai moduliai. Tačiau jie naudojami kaip atskiri tinklapiai arba kaip pavienė mokomoji medžiaga (kurią eiliniam mokytojui sunku įsigyti).

Nejau rašantys vadovėlius autoriai nesusimąsto apie tai…

Džiugas viename iš savo įrašų yra pateikęs skaitmeninio vadovėlio koncepciją. Siūlymas įdomus, bet techniškai gana sudėtingas.

Ankstesniame įraše pradėjau kalbą apie demokratijos (ne)buvimą mokykloje. Dėmesys buvo koncentruotas į mokinių ir tėvų “indėlį” stiprinant demokratiškumą mokymo įstaigose. Šį kartą norėčiau pakalbėti apie mokytojo vaidmenį.

Sunku apie tai diskutuoti objektyvai, dėl labai paprasto priežasties – pats esu mokytojas. Pastebėjau, mokytojai bijo kritikos savo darbo atžvilgiu. Neigiamų aspektų išryškinimas sukelią grandininę reakciją. Yra susidariusi dogma – apie kolegos mokytojo darbo trūkumus negalima kalbėti.

Tačiau aš negaliu ir manau negalėsiu užmerkti akis prieš šias dogmas.

Istoriškai susiformavo, kad mokytojas yra vadovas, klasės autoritetas. Ilgą laiką šios sąvokos nekito ir stipriai atsispindėjo mokymo procese.

Keičiasi laikai, visuomenė, o kartu ir mokymo samprata. Pastebiu, kad mokytojams sunkiai sekasi perprasti pasikeitimus. Ypatingai tiems, kurie mokykloje dirba gana ilgai. Išryškėja Homo sovieticus bruožai.

Atkreipsiu dėmesį į nepasitikėjimą mokiniais ir noras juos valdyti. Mes vis dar nerandame to aukso vidurio tarp demokratijos ir totalitarizmo. Bendraudami su mokiniais nukrypstame į kraštutinumus. Daugelis kolegų man paprieštarautų ir tikiu, kad jų argumentai būtų tvirti.

Tačiau niekaip nesuprantu mokytojų, kurie pamokų metu gali mokinius išvadinti kvailiais, žiopliais ir pan. Susiduriu su nusistatymų, jog visi mokiniai nenori eiti į mokyklą. Tik niekada savęs nepaklausiam kodėl… Mes nesugebam keistis, kitu kampu pažvelgti į mokymą ir patį mokinį. Lengviausia yra ateiti į pamoką, pravesti ją sausai išdėstant medžiagą ir po priklausančių pamokų uždaryti mokyklos duris.

Pabaigai

Mokykla – didelė bendruomenė. Kiekviena iš tokių bendruomenių turi savo supratimą apie demokratiją. Viskas priklauso nuo tėvų, vaikų, mokytojų ir administracijos bendravimo. Jei santykiai tarp šių bendruomenės narių artimi ir pastovūs, vadinasi visiems demokratijos sąvoką bus suprantama ir priimtina.