(sanford.com/nuotrauka)

Jau senokai buvau perskaitęs šį straipsnį. Ilgai dėliojau mintis. Pagaliau nusprendžiau parašyti. Analizuojant temą sunku išlikti objektyviam. Kiekviena pusė turi savo argumentus. Šiuo atveju susipina daug interesų – mokslininkų, mokytojų, mokinių, tėvelių.

Sakoma, kad mokykloje labai mažai demokratijos. Vaikams tenka klausyti įvairių įsakinėjimų, jie mažai gali laikytis savo pažiūrų. Viso to pasekmė – mokiniai nežino kodėl turi eiti į mokyklą.

Nekartą kalbėjom su mokiniais panašia tema. Pagrindinis motyvas eiti į mokyklą – tėvų liepimas. Nepamenu nė vieno, kuris būtų pasakęs, kad eina dėl to, kad nori. Dažniausiai visa kaltė nukreipiama į mokytojus. Neįdomios pamokos, seni mokymo metodai, nuolatinis šaukimas, mažai renginių, šokių, konkursų ir t.t.

Vadovaujantis tokia mokinių logika (kuri jau suformuojama šeimoje), mokykla turėtų atrodyti lyg “Akropolis”, kuriame daug pramogų, linksmybių. Nereikia dėti jokių pastangų, o rezultatas nuolat teigiamas, niekas nepyksta, neprimena ką reikia daryti.

Bet to nebuvo, nėra ir nebus.

Mokyklos tikslas – paruošti žmogų tolimesniam gyvenimui, integruoti jį į visuomenę. Šiltnamio sąlygos (kurių norėtų tėveliai ir vaikai) šito neleidžia daryti. Jau šeimoje vaiką reikia mokyti iniciatyvumo, atsakingumo, bendravimo įgūdžių. Jis turi žinoti, kad norint siekti tikslo reikia pačiam įdėti darbo.

Demokratija suprantama tiesiogiai – ką noriu, tą darau, o tai jau virsta į anarchiją. Čia ir atsiranda problema. Mokiniai ir jų tėveliai nori mokykloje matyti laisvę nesuprasdami, kad toks noras ateityje gali atsisukti blogąja puse prieš pačius.

Jei nori, kad mokykloje būtų gera, privalai pats įnešti savo indėlį į mokyklos gyvenimą, o nelaukti, kol “kažkas” viską sutvarkys. Mokinių tarpe pastebiu nihilizmą, apatiją viskam kas yra aplinkui. Kartais gali stengtis, verstis per galvą, o vietoj to išgirsti – “ai kam čia reikia, nenorim, tingim, neįdomu”.

Rezultate, per tėvelių susirinkimus išgirsti piktas replikas, nepasitenkinimus, kodėl jų vaikai neužimti po pamokų, kodėl vienas ar kitas mokytojas jų nesudomina per pamokas.

Apie mokytojo vaidmenį pratęsiu sekančiame įraše.

Šiais mokslo metais pabandžiau įgyvendinti vieną iš dar nenaudotų metodų – mokinio(ių) vedama pamoka.

Priežasčių, įtakojusių jo atsiradimui, yra keletas. Impulsą davė mokinių nenoras klausytis pamokos. Tai buvo lyg “bausmė”, po kurios pastebėjau teigiamą rezultatą.

Mokiniai visada įspėjami dėl šio darbo. Nupasakoju pamokos eigą, būtinus reikalavimus. Dažniausiai leidžiu pasiruošti skaidres.

Praktiškai visas pamokos “gijas” perleidžiu mokiniui. Leidžiu vertinti (žinoma po to aptariam tai). Pats sėdžiu klasės gale (ten vyksta patys įdomiausi “dalykėliai”) ir dažniausiai įsikūniju į nelabai paklusnų mokinį.

Kiek jau buvo vesta tokių pamokų, nė vienoje nekilo chaosas. Atvirkščiai. Klasės draugai klausinėjo, domėjosi, taisė “mokytoją” ir viską užsirašinėjo.

Likus 5 minutėm iki pamokos galo vėl tampu mokytoju. Visi kartu pabandom paanalizuoti ko trūko, kas buvo gerai.

Metodo privalumai:

• Skatinamas mokinio atsakingumas.
• Mokinys priverstas išmokti temą (dvigubai geriau nei kolegos, tam, kad sugebėtų viską paaiškinti).
• Pamokos vedimui pasitelkiamos informacinės technologijos.
• Klasėje vyksta bendradarbiavimas.
• Tobulėja mokinio įgūdžiai kalbant prieš auditoriją.
• Pagerėja mokinio (kuris veda pamoką) motyvaciją mokytis ir dėmesys kitų pamokų metu.

Metodo trūkumai:

• Gali nukentėti žinių pateikimas.
• Mokinio nemokėjimas paskirstyti pamokos dalių (laiko atžvilgiu).
• Plona “linija” tarp chaoso ir drausmingos pamokos.

Metodas taikytas 8-ose ir 9-ose klasėse. Nuotraukose -  keletas akimirkų iš dviejų 9-okų vestos pamokos.

Savaitgalį teko keliauti į Vilnių. Tradicija tapo aplankyti ir VPU gamtos mokslų fakultetą – mieliausią vietą Vilniuje. 4-i nuostabūs studijų metai. Mokslai, draugai, šėlionės. Būta visko. Atvykęs čia jaučiu nostalgiją…

Kiemas (kuriame net yra tekę valyti sniegą), foje, koridoriai, kabinetai. Miela lipti tiek daug numintais laiptais. Gaila, tačiau tenka atkreipti dėmesį į nelabai malonų pasikeitimą – kabančią gerbiamo dėstytojo Rimanto Krupicko nuotrauką šalia kitų garbingų, mus palikusių dėstytojų. Liūdna, graudu. Dar didesnė nostalgija užplūsta pažvelgus pro langą, šalia gerbiamo dėstytojo kabineto.

Šnektelim su buvusia dėstytoja. Malonu girdėti jos balsą. Studijų metais jis buvo stipriai įkyrėjęs, o dabar taip gerą jį girdėti. Keičiasi viskas. Juoda tampa balta ir atvirkščiai…

Magistro studijos neištolo neprilygsta tam, ką patyriau čia. Laikas bėga, daug kas užsimiršta, bet gamtos mokslų fakultetas visada liks mano (mūsų) viduje.

Nors ne taip greitai kaip norėčiau, bet po truputėlį keičiasi manojo kabineto aplinka. Atsisakiau senojo (linu aptraukto) stendo. Jo vietoje kabo įvairūs Lietuvos žemėlapiai bei naujasis stendas iš kamštinės medžiagos.

Pradėjau tvarkytis žemėlapius. Jau padaryta ir tam skirta “kabykla”. Spintose po truputėlį atsiranda mokomosios vaizdinės medžiagos nors dar toli iki norimo rezultato.

Baigti su visais tvarkymais reikėtų sausio mėnesį – laukia atviros pamokos vedimas.

Pati didžiausia ir džiugiausia naujiena – “Smart Board” atsiradimas kabinete. Ilgai laukta ir pagaliau sulaukta. Dar kitaip – interaktyvi arba protingoji lenta. Kol kas vyksta tik jos galimybių analizavimas į kurį įtraukiau ir mokinius. Kartu bandom ir kartu klystam, bet progresas yra. Gruodžio mėnesį laukia seminaras mokytojams, kurie dirbs su šia lenta.

Keletas vaizdų iš dabartinės kabineto aplinkos.

Mūsų mokyklos internetinė svetainė dalyvavo “Tautos svetainė 2009” konkurse. Sveikinu patekusias mokyklas į finalą. Deja, savo mokyklos dalyvavimu esu visiškai nusivylęs. Pradedant mokytojais ir baigiant mokiniais.

Dėkoju Gediminui (svetainės kūrėjui) už pagalbą ir pastangas. Tai bene vienintelis žmogus, kuris parodė iniciatyvą. Didesnė dalis mokytojų net nežinojo apie šį konkursą (nors informacija buvo pateikta mūsų interneto svetainėje). Tie kas žinojo, kalbėjo – “nereikia nieko tikėtis, vis tiek nelaimėsim, tai tik noras pasipelnyti iš mūsų ir t.t.”

Pamokų metu bandžiau kalbėtis su 12okais. Išgirdau komentarą – “na jei parašysit po 10uką gal tada ir prabalsuosim”. Po tokios replikos supratau, kad kalbėti su kitomis klasėmis neverta.

Štai ir “darnios” bendruomenės pavyzdys. Apatiškumas, nenoras, tik savų interesų matymas…

Trokštame gražios, naujos, modernios mokyklos. Tik va, paklauskime savęs, kiek įdedame pastangų į šio tikslo siekimą…?

Visai netikėtai, viena iš kolegių parodė šį straipsnį (žurnale “Luka”), kuriame pyktį išlieja mūsų mokyklos mokinė. Norėdamas išlikti korektiškas, minimas pavardes užtušavau.

Mokykloje straipsnis sukėlė audringas diskusijas. Stengiausi į jas nesivelti, nes turiu savo nuomonę.

Šeštokė (buvo tikrai nesuku išsiaiškinti kas tai parašė), supykusi ant savos mokyklos, visą susikaupusią pagiežą atskleidžia laiške. Gyvename demokratinėje visuomenėje. Kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, tame tarpe ir vaikai. Mokinei nepatinka daugelis dalykų (valgykla, mokiniai) tame tarpe ir mokytojai, jei trūksta renginių. Žodžiu viskas čia suprantama.

Tačiau šitoje situacijoje mane labai papiktino žurnalo redakcijos vaidmuo. Vaiko laiške pateiktos pavardės. Viena mokytoja tiesiogiai įvardijama kaip ragana. Nesu teisininkas, bet manau, kad dėl tokių dalykų galėtų grėsti nemalonumai.

Žurnalą ruošia suaugę žmonės. Suprantu, jie orientuojasi į jaunimą ir pataikauja jam, šiuo atveju – leidžia reikšti nuomonę žurnale. Dėl to nesiginčiju, bet ar protinga tokiam laiške palikti suaugusiųjų pavardes.

Nepropaguoju cenzūros. Nors kartais ji tikrai reikalinga. Jau nuo mažens leidžiame kalbėti viską ir bet kur, todėl nėra ko ir stebėtis, kad žiniasklaidoje turime tiek daug “purvo”.

Gal mokinė ir teisi dėl kai kurių mokytojų darbo ir elgesio, bet toks pateikimas, atvirame kontekste, nėra geriausia priemonė išreikšti savo nepasitenkinimą.

Sveiki. Trečia savaitė, kaip tinklaraštyje nematote naujų įrašų. Tokios pertraukos dar niekada nebuvo.

Sunku pasakyti, kodėl ši pertrauka atsirado. Galėčiau teisintis laiko stoka, bet nebūčiau visiškai teisus. Trūko ir įkvėpimo. Kasdieninė veikla nustūmė kūrybines mintis.

Dėmesį koncentravau į pamokų vedimo tobulinimą, popamokinę veiklą ir kitus mokyklinius reikalus. Atokvėpio metu norėdavosi tik paprasto dribsojimo ir TV žiūrėjimo. Apie knygų skaitymą (gimtadienio proga jų gavau tikrai įdomių) ar tinklaraščio rašymą net nebuvo minties.

Padėtis nepasikeitė. Vėl sėdžiu prie pamokų pasiruošimo ir kito mokyklinio popierizmo. Norėtųsi savaitės poilsio, nes jaučiu, kad viskas suka į perdegimą. Veikla, kuri džiugino, po mažu tampa nuobodi ir niūri.

Pasižiūrėjus į darbų sąrašą apima depresija. Atrodytu – tiek dedu pastangų, bet jų kaip nemažėja, taip nemažėja. Išbraukus atliktąjį, jo vietoje tenka prirašyti porą naujų.

Nežiūrint į tai, pasistengsiu atnaujinti tinklaraščio rašymą. Prisikaupė naujos informacijos, naujų minčių.

(eroparl.europa.eu/nuotrauka)

Perskaičiau Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus G. Mažeikio ir mūsų gerbiamos prezidentės D. Grybauskaitės mintis apie švietimo reformavimo kryptis. Visais požiūriais akcentuojamas kūrybiškumas.

Tradicinė industrinė visuomenė – didžioji mašinų gamyba, staklių, televizorių, kompiuterių surinkimo konvejeriai. Kūrybinė visuomenė – visuomenė, akcentuojanti, pavyzdžiui, naujos programinės įrangos kūrimą, naujų medijų ir jose prekiaujamų vaizdų rengimą ir platinimą.

Prisiminiau vakarykštį pasisėdėjimą mūsų mokyklos bibliotekoje.

Kalbėjomės su vedėja apie bendrą renginį. Akimis vis perbėgdavau per skurdžias knygų lentynas ir inertiškai pasidomėjau dėl finansavimo skirto naujų knygų įsigijimui. Atsakas buvo daugiau negu aiškus – graudi šypsena veide.

Švietimui keliami aukšti reikalavimai – ugdyti kūrybišką visuomenę. Bet pripažinkim, tam reikia įdėti be proto daug lėšų (materialinių, žmogiškųjų). Lietuvos atveju – reikalinga ir sistemos pertvarka, o visa tai turi lydėti -  stereotipų keitimas.

Mokiniai sėdi senuose suoluose, žiūri į tuos pačius nuskurusius žemėlapius, spaudinėja vos krutančius kompiuterius. Chemijos ar fiziko mokytojai bando nors kiek pagyvinti pamokas rodydami bandymus su morališkai pasenusiais sovietiniais prietaisais.

Nesuabsoliutino visko. Yra permainų. Tačiau jos nėra tokios žymios. Tarp keliamų reikalavimų ir realybės – didelė praraja. Sėdintiems “aukštuose” postuose atrodo viskas gražu, todėl jie gali filosofuoti, konstatuoti, siūlyti…

Niekada dar nesu stebėjęs atviros pamokos (pamoka, kurios metu mokytojo darbą stebi kolegos). Nors šiandien esu laisvas, vis gi nusprendžiau apsilankyti tokio tipo pamokoje. Juo labiau, sausio mėnesį teks pačiam atlikti šią “procedūrą”.

Dėl tam tikrų sumetimų neminėsiu mokytojo(os) vardo ir dalyko pavadinimo.

Nuėjau į kabinetą prieš skambutį. Susirinko kiti kolegos. Šiek tiek pavėlavusi atvyko ir pavaduotoja.

Mokytojas(a) žinoma jaudinosi, tai natūralu. Pamokos pradžioje paminėjo nagrinėjamą temą, tikslus, uždavinius, eigą. Viskas kaip turi būti. Bet po trumputės įžangos iškart perėjo prie taisyklių aiškinimo. Tiesa pasakius, daugiau nieko per 40 minučių ir neįvyko.

Mokiniai per visą tą laiką tik nusirašinėjo nuo lentos. Vyko statiškas žinių atkartojimas. Šalia sėdinčios kolegės nuolat klausinėjau, kodėl taip vyksta pamoka (nes ji to paties dalyko mokytoja). Pagaliau ji man pareiškia, kad aš tik kabinėjuosi prie visokių smulkmenų ir nieko teigiamo nepasakau. Suprask – nebandyk kritikuoti!

Aptarimo metu, mokytojas(a) susidarė įspūdį, kad jį(ą) puola kolegos, pradėjo teisintis, kartais net per daug garsiai. Pavaduotoja asmeninę nuomonę pateikė labai konstruktyviai, nedrąsiai prisidėjo ir kiti kolegos (turintys žymiai daugiau patirties). Suprantama, tai tikrai nebuvo pavyzdinė pamoką (tokių mes turime kiekvienas ir nuo jų nepabėgsime). Gal geriau jų ir nerodyti atvirai…

Įstrigo dar vienas momentas. Viena kolegė bandė argumentuotai pasiūlyti kitokį pamokos vedimo būda. Į tai buvo atsakyta (vyresnio amžiaus kolegės) – “nu palauk, pažiūrėsim kaip tu vesi atvirą pamoką…”. Štai tau ir profesionalumas…

Nemoka mokytojai priimti kritikos, nes apie save susidarę labai gerą nuomonę. Bet taip nėra. Kiekvienas turim trūkumų. Reikia džiaugtis, jei kas juos parodo, pabando sukritikuoti ir pataisyti. Tokie pastebėjimai tik gerina darbo kokybę, leidžia tobulėti ir mokytis iš savo klaidų.

Lapkričio 1-oji (Vėlinės) blogosferoje aptartos plačiu rakursu. Daug nuomonių, nuotraukų. Pabandžiau ir aš šiek tiek įamžinti šį ritualinį kapų lankymą.

Išsitraukti fotoaparatą buvo kiek nejauku. Atrodo negražu, nepriimtina. Tačiau visa tai yra mūsų kultūros dalis, tradicijos, kurias reikia saugoti ir puoselėti.

Dėmesį patraukė paminklų įvairovė. Todėl nuotraukų cikle dominuoja paminklai ir jų atskiros detalės.