Neatlaikė ir mano sveikata. Sloga, čiaudulys, temperatūra. Kažkada tai turėjo nutikti. Ši savaitė buvo tikrai sunki, reikėjo tikėtis tokios atomazgos.

Sakysit – “vėl jis skundžiasi”, bet kur daugiau pasiguosi jei ne savo asmeniniame tinklaraštyje. Mokiniams prasidėjo atostogos. Kai kuriems mokytojams taip pat… (plačiau neaptarinėsiu). Buvau susiplanavęs sutvarkyti nemažai reikalų. Pagaliau norėjau išsimiegoti rytais. Deja deja.

Pirmadienis prasidėjo nuo susirinkimo mokykloje, vėliau lėkiau į geografų susitikimą (apie kurį jau rašiau). Pavaduotoja pasiūlė sudalyvauti “Euroscola” konkurse. “Pačiu laiku” padavė reikalavimus. Namų darbų užduotis turėjo būti pristatyta šiandien iki 12 val. Na tai kibome su 10-okai į darbus. Gerai, kad mokiniai iniciatyvūs ir motyvuoti. Darbavosi, nekreipdami į tai, kad mokykla nešildoma. Tuo tarpu bandžiau tvarkytis savo klasės suolus (paruošti juos dažymui). Žodžiu – dviem frontais.

Kaip ir minėjau, namų darbų užduotis jau šiandien privalėjo būti pristatyta į Vilnių. Teko naudotis kurjerių paslaugomis, kurios kainuoja nemažai. Nenorėjau nuvilti mokinių.

Pagaliau vakar užsibaigiau suolų dažymą. Štai jums ir poilsis… Tuo tarpu, kai savaitgalį reikėtų švęsti gimtadienį, teks gulėti lovoje.

Penktadienį, mus paliko, vienas žymiausiu šio laikmečio geografų – Rimantas Krupickas. Nekalbėsiu apie jo nuveiktus darbus, o pabandysiu pažvelgti asmeniškai į šią iškilią asmenybę.

Rimantas Krupickas buvo mūsų dėstytojas, Vilniaus pedagoginiame universitete. Jau nuo pirmųjų studijų metų jis pasirodė griežtas, neperkalbamas. Pirmosios paskaitos pasirodė sunkios, tačiau įdomios. Rimantas niekada nedėstė sausos teorijos. Visada pateikdavo pavyzdžius iš savo patirties (kurios būtai tikrai įspūdingos). Stebino jo erudicija, daugelio dalykų žinojimas.

Labai vargdavome per seminarus, kada reikėdavo atsiskaitinėti Žemynų geografijos laboratorinius darbus. Klausimas “Kodėl ?” jau buvo keiksmažodis. Su grupės draugu nusprendėme per laisvai pasirenkamą dalyką keliauti į Rimanto paskaitas. Grupė mažesnė, todėl ir dėstytojas bendravo ga na šiltai. Jo išsilavinimo universalus mus stebino. Atrodė, kad Rimantas domisi viskuo. Tuo tarpu, kai mūsų grupės draugai gyrėsi lengvai atsiskaitę laisvai pasirenkamą dalyką (kitiems vien už lankymą buvo parašytas pažymys), mes sėdėjome prie savo dėstytojo kabineto durų ir mokėmės. Atsiskaityti pavyko tik iš antro karto – “Na nepasiruošę vyrai, nepasiruošė…” sakydavo jis. Rimantas prikalbino mane parašyti porą straipsnių ir į “Geografinius aidus”.

Labai patiko naktinė išvyka į Molėtų observatoriją, net atsiskaitinėjome rodydami žvaigždynus. O ką jau kalbėti apie tolimąją praktiką. Nepaisant amžiaus, Rimantui sportinės formos galėjo pavydėti daugelis iš mūsų. Nulipus nuo Riso viršūnės jis net neprisėdo, kai tuo metu, mes visi uždusę, pakritę ant žolės valėmės prakaitą.

Ačiū Rimantai Krupickai už jūsų indėlį į mūsų ugdymą, ačiū už pastabas, už griežtą, bet teisingą žodį, ačiū už perteiktas žinias ir gebėjimus, ačiū jums, kad buvote…

Šiandien, Vincento Borisevičiaus gimnazijoje, įvyko ilgai planuotas apskrities geografijos mokytojų susitikimas, kurį vainikavo Ryto Šalnos seminaras.

Pasiruošimo darbai prasidėjo prieš porą savaičių – medžiagos atranka, skaidrių ruošimas ir t.t. Didesnė našta teko mūsų gerbiamai pirmininkei Laima Uosytei, kuri su savo užduotimi susitvarkė labai gerai.

Susitikimas vyko mokyklos aktų salėje. Jau prieš porą dienų joje buvo sukabinta mūsų mokytojų ir mokinių ruošta vaizdinė medžiaga (plakatai, nuotraukos). Ateities vidurinės mokyklos mokytoja parūpino dirvožemio pavyzdžių, kalnų maketą. Parodą papildė ir svečių atsivežta geografinė medžiaga.

Renginys prasidėjo nuo mus palikusio, žymaus geografo, Rimanto Krupicko, pagerbimu. Toliau pereita prie linksmesnės veiklos – atskirų rajonų prisistatymų. Malonu buvo pamatyti, kokia geografinė veikla vykdoma Plungės ir Mažeikių mokyklose. Žinoma, pabandėme pateikti ir savo nuveiktus darbus.

Diskusijos buvo pratęstos prie kavos puodelio, tuo pačiu, kolegos pakviesti apžiūrėti Laimos Uosytės geografijos kabineto.

Po pertraukos visi sėdome klausyti Ryto Šalnos vedamo seminaro – “Geografijos mokymas XXI amžiuje”. Kaip ir visada, šio žinomo geografijos vadovėlių autoriaus, klausytis buvo įdomu. Naujos idėjos, technologijos, kryptys, problemos. Po seminaro Rytas domėjosi mūsų veikla, mokyklų padėtimi, žemaitiškos kalbos propagavimu.

P.S. Truputėlis subjektyvios nuomonės. Tokia susitikimo forma manęs netenkina. Esu jaunosios kartos mokytojas, todėl daugiau norėjosi naujumo, t.y. kažko panašaus į konferenciją. Pasisakyti galėjo žymiai daugiau mokytojų, pvz. kiekvienam pranešėjui skirti po 20 min. per kurias būtų pateikta tam tikra jo vykdoma veikla. Turiu omenyje, kad gerosios patirties pasidalijimui skirta daug metodų. Man priimtinesnis – konferencija.

Nepaisant to – susitikimas praėjo sklandžiai. Tikėkimės, kad iš to išsirutulios naujos bendradarbiavimo veiklos tarp atskirų rajonų.

(15min.lt/nuotrauka)

Per spaudą nusirito banga straipsnių, skirtų švietimo ministro atstatydinimo procedūrai nušviesti. Pabrėžiama, kad ministras išliko savo poste pritrūkus tik vienam balsui.

Nesuprantu, kam viso šio juokingo proceso reikėjo. Nesu Steponavičiaus gerbėjas ir nesakau, kad jo darbas yra 100 proc. geras. Klaidų padaryta nemažai. Bet pripažinkim, šis švietimo ministras pabandė išjudinti visą sistemą. To nesugebėjo padaryti nė vienas prieš tai buvęs.

Mes pripratome prie neveiklumo. Jei ministras laikas nuo laiko šmėsteli televizijos ekrane, pasirodo renginiuose, pasirašo po vienu kitu įsakymu – tada viskas gerai, jis puikiai atlieka savo darbą ir gali šiltai sėdėti savo poste.

Reforma – tam tikras vyksmas, sukeliantis rezonancinius pasikeitimu sistemoje. Vieni jie skaudūs, kiti nelabai. Norint, kad reforma vystytųsi, reikalingi ryžtingi žmonės – vadovai. Be jų pasikeitimai neįvyks. Klaidos – mūsų gyvenimo palydovės. Iš jų mes mokomės. Nėra neklystančių, tai tiktų ir dabartiniam švietimo ministrui G. Steponavičiui. Pasak prezidentės, šis ministras (vienintelis) sugeba pripažinti klaidas ir jas taisyti.

Pripažinkim, Steponavičius į švietimo ministro postą atėjo ne pačiu lengviausiu metu. Krizė valstybės ekonomikoje, krizė švietime. Ministrui teko priimti sunkius sprendimus – aukštojo mokslo reforma, studento paskolų sistema, naujosios programos ir t.t. Ne viskas pasiteisino, daug nepatenkintų, nusivylusių. Studentai pyksta dėl didelių palūkanų, mokytojai dėl algų mažinimo ir bendrųjų programų atnaujinimo. Tik ar pakeitus ministrą viskas stebuklingai išsispręstu?

Stereotipų ir tradicijų keitimas yra skaudus. Bet – jei nebūtų kaitos, nebūtų ir progreso. Gyventume su senomis problemomis apie kurias nuolat kalbame. Inovatyviems vadovams reikia leisti dirbti, kurti, suklydus padėti.

Pradėjau ruoštis rytdienos 10-okų pamokai. Tema – “Lietuvos ūkio raida”. Vadovėlyje esanti informacija sausoka, pasenusi. Vis sukau galvą kaip paįvairinti pamoką, kaip parodyti tą skirtumą tarp “senosios” ir “naujosios” Lietuvos.

Benaršydamas internete, “atkasiau” filmuotą medžiagą. Nors tai nėra tipinė informacija, atspindinti Lietuvos ūkio tematiką, tačiau bendram supratimui – tiks.

Pirmieji du video filmukai skirti tarybinei Lietuvai. Planine ekonomika paremto gyvenimo aktualijos, kurios mokiniams atrodo tikrai juokingai. Jie negali net įsivaizduoti šio laikmečio egzistavimo.

Trečiasis filmas atspindi nepriklausomybės saulėtekį. Kiek supratau, tai laida “Srovės”. Tarybinės armijos parado metu įsiveržia žmonės, skanduojantys nepriklausomybės šūkius.

Paskutinis, Lietuvą pristatantis filmas, paliko tikrai neblogą įspūdį. Iki šiol nebuvau jo matęs. Žiūrėsim kaip jį įvertins mokiniai. Nauja, originalu, paprasta, efektinga.

Kartu tai ir integracinio pobūdžio pamoka. Video medžiagoje aktorius V. Rumša  kalba angliškai, todėl bus galima prisiminti šios kalbos įgūdžius.

Pastebėjau, kad fotoaparatas tapo nuolatiniu “kompanionu”. Nepretenduoju tapti profesionalu. Tam neturiu nei žinių, nei technikos. Tačiau pagaunu save bandantį pamatyti gražų kadrą. Manau to priežastis – galėjimas save išreikšti kitais būdais. Kartais fotografija gali atstoti šimtus žodžių, kuriais bandai apibūdinti savo nuotaiką, mintis, abejones…

Prisimenu savo 12-os klasės baigimo metus. Tėveliai nuolat kartojo – reikia gerai baigti, kad įstotum į universitetą. Net minties nebuvo apie kitas mokymo įstaigas.

Šiandien situacija nepasikeitė. Matau 11-okus, 12-okus. Kalbamės su jais. Daugelio žvilgsniai nukreipti į aukštąsias mokyklas. Tai lyg esminis tikslas pabaigus vidurinę mokyklą ir jokios alternatyvos, išskyrus išvykimą iš Lietuvos.

Pažvelkime į šiandieninę situaciją. Nemažą dalį bedarbių sudaro asmenys turintys aukštąjį išsilavinimą. Įsivaizduokite, žmogus 4 metus mina universiteto slenkstį. Dažniausiai ši veikla jam nėra mėgstama. Tenka mokintis filosofijos, kalbos kultūros ir kitų dalykų, kurie privalomi praktiškai daugelyje specialybių. Finale – jis gauna vadybininko ar geografijos mokytojos bakalaurą.

Kas toliau? Ilgos valandos skirtos darbo paieškai, gyvenimas neturint pajamų šaltinio, išvykimas į užsienį, geriausiu atveju – nemylimas darbas “personalo vadybininku”. Mano aplinkinių rate daug tokių pavyzdžių. 

Labai tiktų “DnB Nord” banko vyriausiojo analitiko prof. R. Rudzkio išsakyta nuomonė – “kartais aukštasis išsilavinimas trukdo”. Mūsų visuomenės lūkesčiai tiesiogiai siejasi su diplomo gavimu, bet ar jis visiems reikalingas? Ar jis atneša laimingą gyvenimą?

Kuris bus laimingas pilietis – tas kuris prievartą 4 metus studijuoja ir po to dirba nemylimą darbą, ar tas, kuriam užtenka profesinėje mokykloje 2 metų staliaus mokslų (apie kuriuos svajojo nuo mažens) ir mylimo darbo, kuriame gali atsiskleisti ir patenkinti visus savo poreikius?

Ateina laikas, kada reikia keisti vyraujančius stereotipus. Ne visi sukurti tapti mokslo žmonėmis. Stalius, pardavėja, darželio auklėtoja, santechnikas – jie taip pat yra savo srities specialistai, jie myli savo darbą. Tam pasiekti nereikia ilgus metus trinti universiteto suolo ir mokytis to, ko tau visiškai neprireiks.

Skaitinėjant National Geographic naujienas, sudomino vienas straipsnis – geriausios 2009 metų mikro-nuotraukos.

Pabandykite atspėti, kas jose įamžinta.

Paskutinieji įrašai sukėlė nemažai diskusijų dėl dažnai pasitaikančių stiliaus klaidų. Sutinku, jų yra. Ir nemažai. Turiu problemą, visada noriu papasakoti daug ir vaizdžiai. Rezultatas – griozdiški sakiniai, netinkamai naudojamos žodžių reikšmės, šlubuojanti gramatika ir skyryba.

Su šia problema kovojau mokykloje, kovoju ir dabar. Galima sakyti, mokausi rašyti iš naujo. Bet visa tai nemaišo mano darbui ir mano tinklaraščiui. Atvirkščiai, dėka pastarojo atsiradimo, tobulėjimas rašyme pažengė į priekį.

Šis tinklaraštis atviras komentarams. Esu dėkingas, kad mane stebite, aptarinėjate. Jei ne jūs – nebūtų naujų įrašų, naujų minčių. Tačiau jūsų pasisakymuose, apie mano rašymą, jaučiu sarkazmą. Kodėl?

Jei matote klaidas ir jos maišo skaitymui, negalite prieš tai užmerkti akis – prašau, pataisykite. Deja, kol kas sulaukiu tik teiginius “autorius daro daug stilistinių klaidų”, “klaidų kaip visada daug”, “stiliaus klaidomis tekstas mirgėti mirga” (pastarojo pasisakymo autorė rašydama komentarą nesugebėjo klaviatūroje rasti lietuviškų raidžių…).

Mano tinklaraštis nepretenduoja tapti žinių portalu. Jį rašo paprastas jaunas mokytojas, turintis savo (žinoma subjektyvią) nuomonę bei norintis mokyti ir būti mokomas. Sugebėkim padėti vienas kitam nenaudodami sarkazmo ir pajuokos. Jei žinote ir galite daugiau – patarkite, užveskite ant kelio. Būsiu jums labai dėkingas.

(mokyklosfrontas.lt/nuotrauka)

Prieš mėnesį pradėjau lankyti anglų kalbos kursus. Nors iki šiol, ši kalba nebuvo pati mėgiamiausia. Tam įtakos turėjo mokykla. Tik paskutiniuosius joje praleistus metus, pradėjus mus mokyti tikrai gerai mokytojai, šiek tiek pasistūmėjau į priekį. Žodžiu, motyvacijos anglų kalbos studijavimui tikrai neturėjau.

Sako – žmogus gyveni ir mokaisi. Atėjo laikas, kada pradėjau jausti savo anglų kalbos spragas. Padidėjo ir vidinė motyvacija. Todėl nusprendžiau prisiminti bei pagilinti žinias.

Šiandien rašėme praeito skyriaus atsiskaitymą. Ir man įstrigo vienas momentas. Viena iš kolegių, apsistatė sąsiuviniais, pasidėjo priešais knygą ir laikas nuo laiko atsivertusi “darbavosi”.

Žinot, kyla klausimas – tai kokio velnio lankyti kursus, mokėti už juos pinigus ir atėjus “nusirašinėti”. Juk mes suaugę žmonės, mokomės ne dėl kitų, o dėl savęs. Nors yra atvejų, kada reikalingas tik baigimo “popieriukas”…

Daug kalbame apie vaikų mokymąsi. Tik va, bėda tame, kad patys suaugę nelabai suvokia kaip reikia mokytis. Pas mus išlikęs siekis, orientuotas į tikslą (dažniausiai pažymėjimo gavimą). Laikai keičiasi, tikslas nebėra svarbiausias siekis. Pats procesas turi suteikti malonumą ir skatinti vidinę motyvaciją mokytis.

Aš pripratęs prie mokinių bandymų nusirašinėti. Vaikas lieka vaiku, jam smalsu viską išbandyti, todėl iš dalies tai pateisinama. Bet matytį subrendusią moterį (gal net užimančią rimtas pareigas), sėdinčia suole ir paslapčia vartant knygą, vaizdas atrodo juokingas ir kartu graudus…