Ilgą laiką buvo kalbama apie “popierizmo” mažinimą mokykloje. Su šiuo reiškiniu bandė kovoti ne vienas švietimo ministras. Ar tai davė naudos? Hmmm… Teoriškai lyg ir taip, deja praktiškai mes to nepajutome. Sakyčiau atvirkščiai – “popierizmo” atsirado dar daugiau.

Rugsėjis mokykloje chaotiškas metas. Net baisu prieiti prie mokytojų kambaryje esančios skelbimų lentos. Per dieną čia atsiranda po 2-3 naujus skelbimus. Pusę jų “dedikuota” klasių auklėtojams. Štai mūsų “popierizmo” aizbergo viršūnė:

• Turiu 10 klasių nuo 8-okų iki 10-okų. Pusę rugsėjo mėnesio tvarkomas pamokų tvarkaraštis, todėl tik dabar normaliai galima pradėti pildyti šių klasių žurnalus.
• 11 ir 12 naudojami atskiri žurnalai. Jie mokosi pagal asmeninius tvarkaraščius. Kiekvienas mokytojas pildo atskirus savo dalyko žurnalus skirtus šioms klasėms.
• Šiais mokslo metais dėl priimto įstatymo dėl mobilios grupės mokinių skaičiaus didinimo iki 12 teko sujungti 12-okų bendrąjį ir išplėstinį kursus per geografijos pamoką. Čia vėl tenka užsiimti kitokiu žurnalo pildymo būdu.
• Auklėjamosios klasės (11-okų) žurnalas, kuriame reikalinga surašyti visą info apie kiekvieną mokinį.
• 11-kai mūsų mokykloje jau gali rinkti elektronines pažymių knygeles. Norint tą padaryti reikia užpildyti tėveliams du prašymus, vienas – kad atsisako popierinės, kitas – kad nori elektroninės.
• Kiekvienais metais mokiniui reikalinga pažyma iš daktaro apie jo sveikatą. Nors jų surinkimą kontroliuoja medicinos seselė, vis gi auklėtojams tenka prižiūrėti šį procesą.
• 11-oje klasėje mokinys turi perrašyti mokymosi sutartį, viena kopija lieka pas mokinį, kitą reikalingą įsegti į mokinių bylas (auklėtojo darbas).
• Daugelis mokytojų kuruoja savo srities būrelį (neformalusis ugdymas). Šiai veiklai taip pat skirtas žurnalas, kuriame būtinas mokinių sąrašas, temų pildymas ir pan.
• Vienas sunkiausių darbų – teminių planų ruošimas 8, 9, 10, 11, 12 klasėms. Šiais metais priimtos naujosios programos, todėl neporinėm klasėm jau reikėjo paruošti naujus planus. Man “teko garbė” sudarinėti planą 9-oms klasėms. Prisipažinsiu – mistika.
• Metų veiklos planą reikia paruošti ir būreliui.
• Taip pat vienas iš sunkesnių darbų – klasės vadovavimo planas, kuriame turi atsispindėti visa veikla, kuria užsiima vadovas ir auklėtiniai.
• Nuo kito mėnesio prisidės lankomumo ataskaitų ruošimas.
• Nuo šių mokslo metų prisidės OLWEUS patyčių programos popierizmas.

Visus šiuos darbus praktiškai tenka atlikti namuose, nes po 7 išdėstytų pamokų nebėra tam vidinių jėgų, o dar laukia pasiruošimas rytojaus pamokoms…

Štai ir visas “kūrybinis darbas”. Nenoriu mokytojus parodyti kaip kokius kankinius. Juk mes patys rinkomės šį kelią. Bet, kad jis bus toks – nelabai tikėjausi…

Šiandien eilinį kartą įsitikinau, kad mokykloje naujovėms sunkiai sekasi prasimušti. Teko dalyvauti seminare, kuriame buvo kalbama apie naująją patyčių prevencijos programą. Apie tai nekalbėsiu, tiek to, nors tikrai norėčiau. Manau, kad mano ir pranešėjos biolaukai nelabai nori kontaktuoti.

Po pertraukos susirinkome į klasę. Įsijungiau savąjį kompiuterį. Pamaniau pasidarysiu porą lentelių, pagaliau paieškosiu apie šią programą info internete (bet pasirodo interneto kabelis grybavo, tai likau be “visagalio”). Prasidėjo seminaras. Po kelių minučių tyliai prieina direktorius ir pasako – “gal išjunk kompiuterį”. Na aš kažkaip sekundę lyg ir pyktelėjau, paklausiau – “kodėl?” Nuskambėjo labai įtikinamas argumentas – “nelabai mandagu gal”…

Kas beliko po tokių žodžių daryti. Išjungiau…

(doobious/nuotrauka)

Sunku pradėti atvirą pokalbį su mokiniais. Nežinia kokia linkme jis gali pasisukti. Gali būti nesuprastas. Gali bandyti aiškinti rimtus dalykus, bet jiems tai pasirodys visiškai neįdomu ar juokinga. Tam įtakos turi aplinka, mokinių nuotaika, kolektyve esanti atmosfera arba net tokie dalykai kaip pamokos eiliškumas ar savaitės diena.

Nežiūrint į tai – kalbėti reikia. Žinoma tokio dalyko paversti pastoviu nepatartina, nes tai nusibos ir neturės jokios išliekamosios vertės.

Šiandien pabandžiau atvirai pasikalbėti su 8-okais ir buvau nustebintas. 2 metus (šeštoje ir septintoje) klasėje juos mokė mano kolegė. Paklausiau kaip jiems sekėsi. Sėdėjau ir klausiausi nes daugiau nieko negalė pakomentuoti. Nekorektiška man būtų vertinti kolegę, to ir nedariau.

Tačiau pasidarė gaila mokinių. Paprašiau jų palyginti tuos du metus su mano vestomis 5 pamokas. Jų žodžiai – “mokytojau, pagaliau mes supratome ką reiškia mokytis, pagaliau geografija tapo įdomi”. Pabandžiau kiek juos sugluminti sakydamas, kad 2 metus jie galėjo nieko neveikti, o dabar tik 5 pamokos ir jau tiek daug reikia ko mokytis. Pasirodo jiems to ir reikėjo. Truputi drausmės, objektyvaus vertinimo, nuolatinio priminimo ką jie turi nuveikti namuose ir klasėje.

Kalbėjo visi, stengiausi išklausyti tų kurie visada tyli, ir jie kalbėjo. Šaunu girdėti, kada mokinys diskutuoja apie norą mokytis. Nevisada jiems tai pavyksta. Svarbu tik, kad norėtų. Tikiuos ateityje tokie pokalbiai tik palengvins mūsų tarpusavio bendravimą.

(cte.uwaterloo.ca/nuotrauka)

“Mokykloje užmušamas vaikų smalsumas” štai tokį straipsnį šiandien teko permesti akimis. Išryškėja dvi pozicijos – tėvų ir kitų organizacijų specialistų bei švietimo ir mokslo ministerijos atstovų. Abi jos turi savo argumentų ir galiu pasakyti – jie pagrįsti, atspindintys realų mokymo vaizdą apie kurį kalbėjau viename iš savo įrašų.

Tačiau kokią padėtį šiame ginče užima mokytojai? Tėvams jie – neturintys kompetencijų, pasišventimo, sausi ir žiaurūs švietimo statytiniai. Ministerijai – paklusnūs, neturintys savo pozicijos vykdytojai.

Suprantu tėvų susirūpinimą. Jų vaikai nenori eiti į mokyklą, kurioje neskatinamas kūrybiškumas, kritiškas požiūris, pasitikėjimas savimi (tik klausimas – kiek patys tėvai įdeda pastangų). Pasakykite – kaip mokytojas turėtų dirbti, kad visi ši tie veiksniai atsirastų mokymo procese? Žinoma, galėtumėte privardinti begales būdų (kurių mokytojai “tikrai nežino”), bet realybė mielieji – REALYBĖ yra kitokia.

Klasėje sėdi 25-30 mokinių. Visi jie asmenybės su savo išgyvenimais, išskirtiniais charakteriais, nuomone. Šiam išskirtinumui atskleisti skirtas vienas žmogus – mokytojas. Kaip jis dirba:

• Bendrosios programos, kurių privaloma laikytis. Begalės valandų praleistų sudarant planus, bandant sutalpinti temas, planuojant atsiskaitomuosius darbus (lyg mums patiktų juos daryti).
• Pamoka (45 min.) pagal standartus yra suplanuota – įžanga, praeitos medžiagos kartojimas, naujos medžiagos dėstymas, įtvirtinimas, praktiniai darbai.
• Administracija laikas nuo laiko ateina į pamokas, stebi ir primena (kartais ir griežtu tonu) apie šių dalių privalomą naudojimą.
• Vertinimas (juk mokytojai žvėrys, jiems patinka rašyti neigiamus pažymius), kurį privalai nustatyti ir suplanuoti. Priklausomai nuo pamokų skaičiaus, savaitės bėgyje vertinimas turi atsispindėti žurnale. Pavaduotojos akys viską mato ir nuolat primena “trūksta pažymių, reikia dažniau vertinti”. Nors nereikėtų kaltinti administracijos, ji taip pat tik vienas mažytis sraigtelis, kurį suka didesni sraigtai.

Tai tik ledkalnio viršūnė…

Pasakykite, kada pradėti lavinti asmenybę, kada atsižvelgti į kiekvieno norus, pageidavimus, kūrybiškus gebėjimus? Mus supa standartų ir įsakymų siena, per kurią perlipti kol kas praktiškai neįmanoma, jau neminint materialinės bazės, kuri apgailėtina, tačiau turi milžinišką įtaką.

Patikėkite, kaip aš norėčiau atsisėsti pamokos metu ant stalo, ratu susisodinti mokinius, padiskutuoti su jais, išklausyti nusiskundimus, norus, pageidavimus. Tačiau ar pradariusi duris pavaduotoja mane pagirs už tai, kad nepravedžiau standartinė pamokos ir nesuteikiau mokiniam priklausančios paslaugos – mokymo? Manau ne…

Šiandien noriu pabaigti pradėtą seriją įrašų, skirtų geografijos kabinetams. Nesakau, kad panašių temų nebus. Tikiuosi, kad ateityje teks pakeliauti ir po platesnį mokyklų arealą bei užfiksuoti daugiau įdomių mokyklinių darbo vietų.

Jūsų dėmesiui Germanto vidurinės mokyklos geografijos kabinetas. Tikrai įdomus, savotiškas, gal net sakyčiau unikalus savo erdve. Nuotraukos žinoma to negali užfiksuoti, bet patikėkit – vertas dėmesio kabinetas. Paskutinėje nuotraukoje pamatysite žavingąją šios erdvės šeimininkę

(asmeninis archyvas/nuotrauka)

Vis dažniau susimąstau apie savojo tinklaraščio pertvarką. Visų pirma naujai iškeliu sau klausimą – kokia mano blogo paskirtis? Atrodytu aišku – švietimas, mokykla, mokslas, geografija… Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esu aprėpęs per daug.

Nors mokslo naujienos ir tai, kas susiję su geografija man yra įdomu. Tačiau pradedu suprasti, kad norint rašyti profesionaliai (bent jau stengtis tai daryti), reikia siaurinti tematiką. Gal tai nauja mano paties tam tikra stadija, kurioje pasireiškia ne kiekybės, o kokybės siekis.

Šis tinklaraštis nėra pasiekęs populiarumo viršūnės, to ir nesiekiu. Visą tai ką darau, darau didesniąja dalimi dėl savęs, nors žinoma skaitytojai yra svarbus faktorius į kurį reikia atsižvelgti.

Labiau linkstu į analizuojamuosius įrašus susijusius su švietimu, kuriuose bandau iškelti sau klausimus ir ieškoti atsakymų. Nors abejonių dėl tokios kaitos nemažai. Visų pirma – skaitytojų praradimas. Švietimas nėra tokia populiari tema tinklaraščių tarpe, todėl logiška, kad nėra ko ir svajoti apie daugybę prenumeratorių. Antra – bijau, kad pradėjus daugiau dėmesio skirti rimtoms temoms, laisvesni įrašai neberas sau vietos tinklaraštyje.

Daugelis galėtų pasakyti, kad tinklaraštis yra asmeninis reikalas – ką noriu tą rašau (kuo įvairiau, tuo geriau). Tačiau tokio tipo blogų yra labai daug (gal net per daug). Norėtųsi nors šiek tiek išskirtinumo. Rašyti tik iš reikalo ir tik prabėgom (neįsigilinant) – ne man.

Planuose – atsisakyti skyrelio “Trumpai” nes jame generuoju geografines naujienas. Nors geografija yra mano sritis, todėl nenorėdamas jos “nustekenti” bandysiu rečiau rašyti šia tema, tiesiog šiam dalykui plėtotis reikalingos žymei platesnės erdvės, turiu omenyje atskiro projekto ir ne vieno, o kelėtos žmonių komandos (puiki mintis ateičiai!).

Daug prirašiau čia minčių, gal būt jos ir nebus įgyvendintos… Jei turite kokių nors patarimų – labai laukiu. Norėtųsi kažkokios konstruktyvios kritikos.

National Geographic šiam reiškiniui skyrė net keletą atskirų straipsnių <…>, <…>, <…>. Ratai javų laukuose – iš viršaus matomos figūros javų laukuose, sudarytos išguldant javus. Paprastai tai įvairios geometrinės figūros ar sudėtingesni piešiniai.

Vienas populiariausių aiškinimų – ateiviai. Tačiau mokslininkai turį savo nuomonę.

(pilenai.kaunas.lm.lt/ nuotrauka)

Mokymas – tai kintanti sąvoka. Kiekvienas laikmetis diktuoja savo taisykles, todėl ir mokymo metodai privalo prisitaikyti prie esančių sąlygų. Vis gi reikėtų konstatuosi, kad šios sąvokos supratimas (besimokančio asmens atžvilgiu) orientuotas į negatyvumą. Net patys iškiliausi pedagogai konstatuodavo – mokymas yra prievartinis veiksmas.

Tačiau dabar, mokymo suvokimas įgauna naują požiūrį. Bandoma sugriauti nusistovėjusius dogmas. Nors švietimas laikomas ga na konservatyvia sistema, bet ir ji negali atsilaikyti prieš informacinės visuomenės sukeltą kaitos bangą.

Žmonių gyvenimas tampa labiau pragmatiškesnis. Sausos žinios praranda turėtas pozicijas. Prisiminus savo mokyklos laikus ir palyginus su tuo, kaip dabar tenka dirbti mokykloje – tai juoda ir balta. Mes turėjome vadovėlius, privalėjome žinoti kas juose parašyta nuo A iki Z ir net nebūdavo minties paklausti mokytojo – “o kam to reikės…?”.

Dabartinėje aplinkoje žinios tampa bevertės, kodėl? Todėl, kad informacijos srautai tapo didžiuliai, o jų greitis – sunkiai suvokiamas. Mokiniui gali liepti išmokti gimstamumo nusakantį skaičių, bet po kelių mėnesių pastarasis jau gali pasikeisti. Vadinasi laikas, skirtas mokymui buvo panaudotas neracionaliai t.y. sausam faktui iškalti, kuris po tam tikro laiko tapo nebe informatyvus. 

Iškyla dar vienas svarbus mokymo aspektas – kūrybiškumas. Jei iki šiol buvo ruošiami paklusnūs, drausmingi, turintys daug žinių, visuomenės piliečiai tai dabar tokio modelio atsisakoma. Pirmame plane – kūrybingas, savarankiškas, iniciatyvus, generuojantis naujas idėjas, gebantis rasti, atrinkti ir pateikti informaciją žmogus. 

Ar Lietuvoje mokymas pasiruošęs priimti naujus iššūkius? Sunku pasakyti. Daug kas atsiremia į mūsų supratimą apie patį mokslą. Kol kas jis iškreiptas. Mokyme vis dar dominuoja archajiški metodai. Į vaikus kemšame žinias, įvairius standartus ir taisykles. Deja, bet kūrybiškumas, išskirtinumas, kitoks mastymas, nukrypimas nuo standartų – netoleruojamas. 

Tesiu toliau kelionę po geografijos kabinetus. Pirmame įraše pristačiau savąjį. Malonu buvo sulaukti komentarų su pasiūlymais dėl kabineto tobulinimo.

Šiandien noriu pristatyti kolegės, mūsų geografų tarybos pirmininkės išpuoselėtą darbo aplinką. Šiais metais mokytojai teko kraustytis į kitas patalpas, todėl šiuo metu dar vyksta tvarkymo darbai.

Nors kabinetas tikrai dvelkia geografijos dalyku, apginkluotas nebloga aparatūra, tačiau jame mano nuomone truputėlį visko per daug. Būna ir taip…

Mūsų mokykloje startuoja smurto ir patyčių prevencijos programa Olweus. Kaip teigiama, tai viena iš veiksmingiausių smurto prevencijos programų pasaulyje, kurios autorius norvegų profesorius D. Olweus.

“Graži” programa, kilnūs tikslai, optimistiškai nuteikiantys rezultatai. Atrodytų viskas turėtų būti aišku. Bet nebūčiau aš jei neįkiščiau savo subjektyvios nuomonės.

Jau vien tai, kad supažindinti su programa atvyko jaunutė panelė (su laikmenomis pilnomis virusų, ir taip po visą Lietuvą, labai kokybiškas pasiruošimas…), nesukėlė didelio pasitikėjimo. Parodė keletą skaidrių ir trumpai informavo (gal geriau sakyti – liepė) atlikti paruošiamuosius darbus. Pristatymas tiesiog dvelkė biurokratiniu šaltumu. Jokios normalios diskusijos. Nors kolegos bandė klausinėti, tačiau atsakymų gauta mažai.

Darbų atlikti reikės daug, buvo kalbėta, kad atsakingi už programą mokytojai gaus net priedo po 100 litų. Tik va klausimas – ar toks “atlygis” yra visavertis lyginant, kiek reikės atlikti darbo.

Sakysit – na kas čia per purkštavimai. Mokytojai privalo rūpintis smurto ir patyčių mažinimu mokykloje. Jie turi džiaugtis, kad švietimo ir mokslo ministerija vykdo tokius projektus. Turėkim omenyje ir pačios mūsų mokyklos pareikštą norą dalyvauti visame šiame reikale.

Tik ar neatsitiks tai, kas su kitomis panašiomis prevencinėmis priemonėmis. ŠMM sukiša tokius didelius pinigus perimdami kitų šalių sukurtus produktus (šiuo atvejų programą), darydama pačią didžiausią klaidą – tiesiogiai (nieko nepakeistus ir neadaptavus) taikydama tai mūsų švietime. Nekartą esame pasimokę, t.y. mokytojai (žemiausioji grandis), deja švietimo “viršūnėlės” į tai nekreipia jokio dėmesio.

Gal būt kalbu per daug pesimistiškai, tačiau pirmasis susitikimas su šios programos vykdymo atstove neleidžia kitaip. Smurto ir patyčių mažinimas lieka prioritetu mokyklose. Tą puikiai supranta pedagogai. Pritariu ir tam, kad vieni jie negali susitvarkyti, reikalinga pagalba. Bet gal pagaliau reikėtų atsižvelgti į pačių mokytojų nuomonę.

Pristatyme turėjo dalyvauti visas mokytojų kolektyvas bei kiti darbuotojai (valytojos, darbininkai)…

Atsakinga “panelė” už šią prevencinę veiklą bandė mus “apšviesti”…

Žinoma klausėmės visi…

Mokyklos direktoriaus bandymas reziumuoti…