Bravo, lenkiu galvą prieš G. Viliūną ir Bernardinai.lt. Tikrai drąsu publikuoti tokį straipsnį žinant kokį priešiškumą jis galėtų sukelti tarp tam tikrų žmonių sluoksnių.
Autorius tiksliai ir aiškiai išdėsto dabartinę situaciją bei kaip ji turi būti pakeista. Detaliai aprašomą kas turėtų užsiimti šia veikla ir kokiu būdu.
Straipsnis ilgokas, tačiau jei kam įdomi Lietuvos universitetų ateities vizija, paskaitykite šį straipsnį.
Pradedu naują grupę įrašų, kuriuose pabandysiu publikuoti video medžiagą.
Marsas – viena iš panašiausių planetų į Žemę. Visais laikais ji žadino žmonių vaizduotę. Daug mitų, legendų. Tačiau kartu, tai ir labiausiai mokslininkus dominanti planeta. Ilgą laiką manyta, kad Marse yra gyvybės. Žinoma ši hipotezė kol kas nepasiteisino. Vis gi paieškos tęsiasi. Video medžiagoje pateikiama sumodeliuota marsaeigo kelionė į Marsą ir vandens paieškos joje.
Su šypsena perskaičiau apie Džiugo pasiūlytą žaidimą. Vis gi esu smalsus, todėl bandau prisijungti.
Sugeneruotas skaičius 48015 ir štai pirmoji nuotrauka (atmetus keletą grafikų).
(fotokronika.lt/nuotrauka)
Akimirka iš Vaikų kūrybos festivalio, vykusio Sereikiškių parke. Įdomus sutapimas. Ši nuotrauka manau visiškai atitinka mano tinklaraščio tematiką.
Net ir “Didžiosios” valstybės susiduria su mokytojų rengimo problemomis. Konstatuojamas vis labiau prastėjantis mokinių elgesys, ko pasekoje mokytojo specialybė tikrai nėra tarp populiariausių.
Nors tai ne mano kompetencijoje aptarinėti šį faktą. Daug “mokslo žmonių” tiria mokinių elgesio problematiką. Tačiau kaip mokytojas, matau tam tikrus negatyvius veiksnius. Esu jaunas mokytojas, todėl kartų priešiškumas man nėra toks pastebimas. Vyresnieji kolegos praktiškai visi vienbalsiai teigia – mokiniai prastėja elgesio atžvilgiu. Bet dirbti reikia.
Bėga metai, keičiasi vaikai. Mokytojai nebespėja su naujovių antplūdžiu (žinoma ne visi), o tai tiesiogiai koreliuojasi su mokinių elgesiu. Pastarieji tobulėja visomis prasmėmis. Mokytojas nemoka įsijungti elektroninio pašto, nežino kas tai yra facebook ar one.lt – viskas, esi pasmerktas nuolatiniai kovai pamokų metų. Žinoma, dar yra išlikusių dinozaurų, kurie senaisiais metodais priverčia mokinius sekti pamoką ir dalyvauti joje. Bet jie išnyks. Sugebėjimas sudominti tampa iššūkiu ir pagrindiniu instrumentu darbe su mokinių elgesiu. Nuo to neįmanoma pabėgti.
Norint mokėti sudominti reikia turėti žinių. Ne vien dalykinių, bet ir psichologinių, pedagoginių bei bendravimo. Čia ir susiduriama su problema – mokyklose trūksta tokių mokytojų. Jaunas, išsilavinęs, turintis reikiamų gebėjimų žmogus renkasi visai kitą tobulėjimo kelią. Mokymo įstaigos praranda asmenybes, kurios gebėtų organizuoti ugdymą, paremtą naujausiais metodais.
Susiklosčiusią padėtį bando keisti Didžioji Britanija, JAV (remiantis delfi straipsniu). Lietuvoje panaši akcija inicijuota 2008m. „Renkuosi mokyti!“ – tai ilgalaikė socialinė programa, kurios tikslas pritraukti geriausius aukštųjų mokyklų absolventus dvejus metus po studijų dirbti mokytojais, tuo pačiu ugdant asmeninius jų lyderystės įgūdžius tolesnei karjerai švietimo ar bet kurioje kitoje srityje. Tik reikia pastebėti, kad tai pirmoji ir kol kas vienintelė privati verslo iniciatyva, siekianti paskatinti pokyčius Lietuvos švietimo sistemoje.
Kiek prie to prisideda mūsų “valdžios vyrai”? Gal kas galėtų atsakyti į šį gan retorinį klausimą?
2009 metais, liepos 13 dieną didžiausiu pasaulio teleskopu tapo Didysis Kanarų teleskopas (Great Telescope Canary Islands – GTC). Šio daugiaveidrodinio teleskopo skermuo siekia 10,4 metro. Jis įrengtas 2400 aukštyje įsikūrusioje observatorijoje La palma saloje.
Teleskopo paskirtis – tirti ankstyvosios Visatos objektus bei egzoplanetas. National Geographic leidžia iš arčiau pažvelgti į GTC.
Nebereikalo ankstesniame šios temos įrašo pavadinime skliausteliuose parašiau – 1. Įrašas būtų per ilgas, todėl jį padalinau į dvi dalis.
Kaip ir minėjau, mokytojų bendruomenės yra gana konservatyvios, tai joms padaro meškos paslaugą. Tačiau norėčiau paminėti, kad ir pati švietimo sistema sunkiai perima naujovės. Naujoji aukštojo mokslo reformą tą gali patvirtinti. Išoriškai atrodo, kad permainos vyksta – viduje deja ne. Jei jau “mūsų valdžia” nenori keistis, manau ir žemesnioji grandis (mokytojai) neturi motyvacijos to daryti.
Drįsčiau teigti ir tai, kad naujosios technologijos (ir pati IT aplinka) nelabai noriai kontaktuoja su pedagogais. Konkretus to pavyzdys – blogosfera. Jos augimas didžiulis. Tinklaraštis tampa saviraiškos priemonė, hobis ar net darbas. O kiek iš jų rašo švietimo temomis? Vienetai, bet ir juos sunku surasti, kam gi įdomios temos apie švietimą, juk tai nepopuliaru. Einamos temos: internetas, technologijos, kompiuteris, fotografija ir pan. (pažiūrėkit blogeriai.net).
Kuris mokytojas žino kas yra blogas? O gal jam reikia parodyti, apšviesti?
Pateiksiu pavyzdį – Karolis savo įraše piktinasi nemokšomis, kurie nemoka naudotis paieška. Perskaičiau įrašą ir komentarus. Na tiesiai šviesiai – piktoka. Visi tokie protingi, taip išmano. Taip, pritariu – jie išmano, bet tas žmogus ne, tai gal reikėtų atleisti ir pagelbėti, o nepykti ant jo nemokšiškumo. Man asmeniškai tai tipinis mokytojo klausimas. Patikėkite, jiems labai sunku suprasti kas yra antivirusinė ir kaip ja naudotis.
Štai čia ir atsiranda tas baimės jausmas – aš “nemoku”, “nežinau”, “bijau” ir pagaliau – “nenoriu”.
Pabaigai. Mokytojas – ne specialybė, tai jau diagnozė (truputėlis sarkazmo). Per abu įrašus pabandžiau atsakyti į sau iškeltą klausimą. Žinoma, tai mano subjektyvi nuomonė, kurios niekam neperšu. Pasakysiu tik tai, mokytojo darbas sunkus psichologiškai, todėl jam reikalinga pagalba iš šalies. Nepykit ant tų kurie klausia atrodytų visiškai paprastų klausimų, padėkit jiems. Tikiuosi, kad ateityje mokytojai nustos bijoti naujovių ir drąsiai jas priims tiek į savo darbą, tiek ir į gyvenimą.
Aralas yra druskingas, nenuotakus ežeras vidurio Azijoje, Turano žemumoje, Kazachijos pietvakariuose ir Uzbekijos šiaurėje. 1960 m. Aralo jūra buvo ketvirtasis pagal dydį pasaulio ežeras. Jame klestėjo žvejyba, aplink jį buvo auginami vaisiai ir daržovės. Norėta įkurti net tarptautinį kurortą. Štai kaip ežeras atrodė 1985 metais.
Sakoma, kad Aralo katastrofos priežastimi tapo medvilnė. Jos drėkinimui vanduo buvo nukreiptas iš vandeningųjų Amu Darjos ir Syr Darjos upių, kurios išteka iš kalnų ir per dykumas vandenis plukdo į Aralo jūrą.
Plečiant drėkinamuosius laukus, į jūrą įtekėdavo vis mažiau vandens ir šis netrukus pradėjo sekti. Buvęs jūros dugnas virto vėjo pustoma druskingų dulkių ir smėlio dykyne. Klestėję miestai tapo vaiduokliais. Pasikeitė klimatas – vasaros tapo karštesnės, žiemos šaltesnės, o vėjai stipresni.
Ir štai paskutiniųjų metų Aralo jūros nuotrauka.
Iš ketvirto pagal dydi ežero dabar turimi tik keletą atskirų ežerėlių. Žmonės masiškai palieką šį regioną nematydami kitos išeities. Mokslininkai bando kurti projektus, kurie padėtų atkurti Aralo jūros ekosistemą, deja daugelis iš jų nuleidžia rankas suprasdami, kad to padaryti jau nebeįmanoma.
Regionas merdi. Viso to priežastis – besaikis žmonių noras plėsti savo veiklą, neatsižvelgiant į gamtos galimybes.
Namuose pradėjau tvarkyti mokyklinius reikmenis (knygas, atlasus, pratybų sąsiuvinius, užduotis ir t.t.). Mintyse sukasi nauji mokslo metai. Bandau pasižymėti naujus sumanymus, kuriuos galėčiau įgyvendinti su mokiniais ir vis labiau susimąstau – kam naudingos mano pastangos… Juk daugeliui kolegų tai tik eiliniai mokslo metai, kurių metu reikės išdėstyti tai kas jau atidirbta per daugelį metų.
Todėl pabandysiu padiskutuoti svarbiu klausimu – kodėl mokytojai bijo naujovių?
Visų pirma – mokyklos vidinė kultūra orientuota į klasikinį mokymą ir bendradarbiavimą. Kodėl? O gi todėl, kad kolektyvo vidutinis amžius virš 40 metų (žinoma yra ir išimčių). Tokio amžiaus žmogus nesižvalgo į naujoves, jam svarbus stabilumas. Žinoma, nesu nusiteikęs prieš vyresniuosius kolegas. Jų patirtis labai svarbi. Bet pripažinkim, “atarus” 15-20 metų (ar daugiau) mokykloje tikrai nebesinorisi plėšytis ir keistis iš pagrindų.
Švietimo sistema yra nuolat reformuojama. Nors sakoma, kad reformavimas vyksta pastoviai, be jo neišgyventų jokia sistema. Bet per ilgą laiką, Lietuvos mokytojai pavargo nuo naujovių, kurios nuleidžiamos “iš viršaus”, juk ten sėdi “išrinktieji” ir jie geriau žino, ko reikia paprastam mokiniui ir mokytojui. Tik deja, per laiką, pedagogai užsiaugino “storą odą”, prisitaikė. Vis gi, kiekviena reforma atneša nerimą, nepasitikėjimą tiek savimi, tiek sistema.
Kvalifikacijos kėlimas tapo gana iškreiptas reiškinys, kuris orientuojasi ne į kokybę, bet į kiekybę. Kuo daugiau kursų, seminarų, tuo mokytojo kompetencija aukštesnė. Nė velnio! Kartais sėdi tokiame seminare ir juokas ima iš “dėstytojo”, kuris pats nesusigaudo situacijoje. Jei seminaro laikas 6 valandos, realiai jis truks 3. Ir nėra ko čia slėpti. Tokia sistema išlepino ir pačius mokytojus, todėl jie drąsiai naudojasi šiomis spragomis. Laimi ir švietimo ministerija. Tokiu būdu išplauta begalė ES paramos pinigų. Ką turime rezultate – seminarai nekelia motyvacijos, neskatina konkurencijos. Išklausai nuotoliniu būdu IT seminaro, gauni pažymėjimą (nors net ne specialistui matosi, kad seminaras programa juokinga ir paruošta paskubomis), štai ir tobulėjimas bei naujovių siekimas.
Mokyklų aprūpinamas kol kas tikrai nėra pakankamas. Kalbu apie tas, vidutiniokes mokymo įstaigas, kurios sudaro didesnę dalį viso tinklo. Nuolat skelbiama, kad beveik kiekviename kabinete mokytojas turi kompiuterį. Palaukit – kokį kompiuterį? Tą, kuris įjungiamas pirmą pamoką, o pasikrauna baigiantis 6ai? Yra internetas, valio, tik norint atverti tinklapį reikia laukti 20 minučių. Sako, kad mokytojai patys turi rašyti projektus, nes niekas neatneš ir nepaduos ant “lėkštutės”. Pritariu (iš dalies), bet palaukit, ne mokytojui reikia to kompiuterio ar projektoriaus, juk viskas tik dėl mokinių. Vis dažniau švietimas (mokymas) traktuojamas kaip paslauga. Manau reikėtų suprasti tai, kad ją suteikia valstybė, o ne mokytojas. Pastarasis yra tik priemonė (kad ir kaip tai neskoningai skamba), kartu su visa materialine baze.
Manau komentarų čia daug nereikia. Keletas nuostabių vaizdų iš Latvijos pajūrio.
Kartais medūzos vadinamos vienos iš paslaptingiausių ir gražiausių jūros gyvūnų. Plačiau apie šiuos gyvius neaprašinėsiu. Tik buvau labai nustebęs, kad Šventojoje, braidžiojant pajūriu, teko pamatyti medūzas. Žinoma iškilo klausimas – Iš kur Baltijos jūroje medūzos? Bet pasirodo akys nemelavo.
National Geographic siūlo iš arčiau pažvelgti šias jūros gyventojas (netoli Japonijos).
