(vtv.lt/nuotrauka)
Delfi.lt publikuojamas straipsnis “bendrojo lavinimo mokyklose tylos pasauliui užtrenkiamos durys”. Čia ir išryškėja žurnalistų “aklumas” arba nemokėjimas įsigilinti į problemą. Todėl žmonės ir susidaro klaidingą nuomonę vien perskaitę tokius pavadinimus.
Ar gi mokyklos kaltos dėl to? Straipsnyje kalbama, kaip sunkiai sekėsi klausos negalią turinčiam berniukui pritapti bendrojo lavinimo mokykloje ir kaip mama džiaugėsi jį pradėjusi leisti į specialiąją mokyklą.
Visada sakiau, kad kol kas, bendros mokyklos yra nepasiruošusios dirbti su tokiais vaikais. Gal ne kiek pačios mokyklos, kiek pati visuomenė dar labai sunkiai supranta šio reiškinio svarbą. Visų pirma nesutvarkyta finansavimo problema. Faktas vienas, kad tokiems vaikam reikia papildomos pagalbos, kurios deja negali suteikti paprastas mokytojas. Juk klasėje sėdi dar apie 25-30 mokinių, su savo norais, pageidavimais.
Įsivaizduokite 45 minutes trunkančią pamoką. Per šį laiką mokytojas PRIVALO: patikrinti jau išeitą temą (padaryti apklausą), išdėstyti naują temą (tiek teoriškai, tiek praktiškai), užduoti namų darbų užduotis. O kur dar laikas, per kurį tenka atsakinėti į mokinių klausimus, pagaliau pareikšti pastabėles ir pan. Profesionalus mokytojas visą tai darys kūrybiškai ir įdomiai, deja tai atima dideles laiko sąnaudas.
Kur į šias 45 minutes įterpti darbą su negalią turinčiu vaiku, kada spėti prie jo prieiti ir paaiškinti (o tam tikrai neužteks 5 minučių). Sakoma, kad visuomenėje vykstantys reiškiniai vis greitėja, ne išimtis ir klasikinė pamoka. Juk vaikai tobulėja, su kiekvienu laikmečiu keičiasi ir jų mastymas.
Kas buvo padaryta su labai gražiu šūkiu – “neįgalius vaikus būtina integruoti į visuomenę!”. Va ir priintegravo. Nukentėjo tiek jie, tiek aplinkiniai. Tik ne tokiais būdais reikia atlikti šią pareigą.
Žinoma, nesu už tai, kad šiuos vaikus sukišti į atskiras įstaigas ir laikyti juos ten kaip kokius atsiskyrėlius. Sovietmečiu tai buvo įprasta, todėl iki šiol išlikusi neigiama nuomonė apie žmones su negalia.
Tiesiog manau, kad jiems geresnės sąlygos sudarytos įstaigose, kurios tiesiogiai užsiima neįgalių vaikų lavinimu. Bendrojo lavinimo mokyklų vaikai galėtų (o gal net ir privalėtų) lankytis tokiose įstaigose, bendrauti su jų gyventojais. Čia manau galima įvairiu integravimo modelių sukurti, žymei humaniškesnių ir nereikalaujančių milžiniškų išlaidų, o rezultatas gautųsi daug kartų geresnis.





