(greenfunkat/nuotrauka)

Pagaliau baigiau savo pastarųjų dviejų metų vargą – magistrinį darbą. Jis pareikalavo nemažai jėgų ir laiko. Darbas mokykloje ir studijos man – dvi sunkiai suderinamos veiklos. Visada sakiau, vienas darbas – kokybė, keletas vienu metu – kiekybė. O kuri sąvoka atspindi produktyvumą spręsti jums. 

Tik va klausimas, kiek magistro laipsnio įgijimas duoda naudos žmogui mūsų Lietuvos švietimo sistemoje? Manau nereikia gilios įžvalgos – tikrai mažai. Pagrindinis studijavimo motyvas – “dokumento gavimas”. Tik čia norėčiau pabrėžti, kad nereikėtų kaltinti tų žmonių, ne va tokie studentai gadina visą sistemą ir iškraipo jos reikalingumo sampratą. Pati aukštojo mokslo samprata sudarė prielaidas atsirasti tokiam kontingentui, samprata, kurią suformavo ne kas kitas kaip švietimo tikslų įgyvendinimo strategija.

Esame valstybė, kuri pirmauja Europoje pagal studentų skaičių. Tik ar reikėtų tuo didžiuotis? Manau ne. Kalbu savo asmeniniu pavyzdžiu. Gal būt nuskambės ir banaliai, bet edukologijos magistro studijas pasirinkau ne dėl diplomo, o dėl savo vidinės motyvacijos tobulėti. Net ir dabar, laukiant magistrinio darbo gynimo, negalvoju apie diplomo gavimą. Man tai nėra siekiamybė. Pirmame plane naujos žinios, gebėjimai kompetencijos. Bet juk tai niekam neįdomu, ir tai pastebėjau nuo studijų pradžios. Net neslėpdami, kai kurie dėstytojai sakydavo – pabaigsite visi, nepergyvenkite. Štai tau ir paskatinimas…

Bandau pamastyti į ateitį. Darbas apgintas. Edukologijos magistro diplomas rankose. Ir??? O gi nieko. Konvejeriu pravaryti studentai, universitetas gavo pinigėlių ir taip ratas sukasi. Gavai diplomą, džiaukis. Kur nauda? Kur panaudoti gautas žinias? Apie tai niekas universitete nekalba. Niekam neįdomūs tavo siekiai, požiūris į studijuotos veiklos reikalingumą ir norą toliau ją plėtoti. Vis dažniau pagalvoju apie doktorantūrą. Tačiau norą tobulėti mažina jau turima patirtis. Atiduoti 4 metus ir po to vėl parašyti panašų įraše bloge? Nevilioja…

Ir pabaigai. Pradedu suprastu tuos, kurie mokslus siekia tęsti užsienio universitetuose. Ilgą laiką man šis reiškinį buvo nepriimtinas, bet dabar padėtis keičiasi…

Blogatonas 2009 gegužės 27 diena. Prisidedu ir aš

1. Gedzis Blog’as – asmeninis Gedimino tinklaraštis skirtas kompiurinėms technologijoms, sportui (krepšiniui), studijoms (MRU) bei kitoms įdomioms temoms.
2. Mantas Malcius – asmeninis tinklaraštis. Autorius žavi savo paprastumu ir praktiškumu. Nevengia konraversiškų įrašų, bet tuom šis blogas ir įdomus.
3. Komjaunimas.lt – asmeninis tinklaraštis. Jo moto viską pasako apie turinį – “subjektyviai objektyvus”. Kiekvienas įrašas pasvertas, informatyvus ir iššaukiantis diskusijas.
4. Austėjos blogas – jaukus, edukologinės krypties tinklaraštis. Autorė savo srities specialistė, todėl labai dera asmeninis potyris su turimomis žiniomis. Jauniems tėveliams tikrai rekomenduoju jame apsilankyti.
5. INferno.lt – na tai jau senas blogosferos “krienas”, todėl tinklaraštis tikrai profesionalus. Jei norite pradėti fotografuoti ir neturite praktikos, šis tinklaraštis kaip tik jums.

(my new wintercoat/nuotrauka)

Jau kurį laiką stebiu lietuviškus naujienų portalus. Tikslas – švietimo naujienų sklaida, o tam pasirinkau labai paprastą metodą – (ne)buvimas atskiro skyriaus, kuris būtų tiesiogiai orientuotas į švietimą. Atrodo per daug paprasta, bet patikėk, šis faktas daug ką pasako apie šiandieninę padėtį, šios sistemos atžvilgiu.

Išvados nuliūdino. Stengiausi peržiūrėti visus didžiuosius portalus: Delfi, lrytas, Balsas, Respublika, Bernardinai, Alfa. Žinomą portalų yra ir daugiau, tačiau pasirinkau didžiuosius. Vis gi jie pretenduoja į skaitomiausius. Tik dviejuose iš jų (Delfi ir Bernardinai) yra atskira skiltis skirta švietimo naujienoms. O pažiūrėkim kas dominuoja: verslas, politika, sportas, kriminalai. Gerai, kad nors išliko tokios naujienos kaip kultūra, mokslas.

Vartotojiška kultūra pas mus tikrai giliai įsikerojo. Įmam tai, kas greita, pigu, gražu ir saldu. Nesu išskirtinis ir tikrai nesakau, kad visais šiais dalykais nesinaudoju. Bet pripažinkim, kad švietimas tikrai negali pasigirti dideliu dėmesiu.

Iš kitos pusės, tai ir pačių švietimiečių indėlio į šia veiklą nematau. Kuris iš mūsų specialiai įsijungia smm (švietimo ir mokslo ministerijos) puslapį? Ir kam jis įdomus?  O gi tiem patiem žmonėm, kurie domisi šia sritimi. Tačiau tuo viskas ir baigta. Kažkada bandžiau skaitinėti mokytojų pamėgtą Dialogą. Niurzgėjimai, naujovių stoka. Lyg uždara organizacija, kuri rūpinasi tik savo “kiemo” problemomis.

Apie tinklaraščius šia tema praktiškai neturiu duomenų (gal tik paminėsiu technlogijos.lt). Bet, kad nėra kam jų ir kurti. Blogosferoje vyrauja 16-30 metų žmonės. Kiek tame tarpe yra edukologų, kurie gerai susipažinę su IT? Apie bloguose vyraujančią madą jau yra kalbėjęs vienastoks. Ir šios tendencijos suprantamos.

Viliuosi, kad laikui bėgant ši padėtis pasikeis. Atsiras daugiau rašančių švietimo temomis savo asmeniniuose tinklaraščiuose. Gal ir kiti blogeriai labiau atkreips dėmesį į šią sritį. Bet šiandieninėmis tendencijomis – tai tik utopija…

(Linda Crinin’s/nuotrauka)

@ Turim ką turim. Pagaliau pritarta aukštojo mokslo reformai, tiek daug ginčų, diskusijų. Bet vis gi. Kokį mes šiandienai turim aukštąjį mokslą kokybės atžvilgiu? Manau antraštės pasako viską už save – “Lietuvos aukštosios mokyklos geriausius pasaulio universitetus lenkia tik kainomis už studijas” . Čia tiktų tik vienas žodis – absurdas.

@ Paskolos studentams. Naujoji reforma žengia tik pirmuosius žingsnius. Paskolų studentams mechanizmas pradeda įsibėgėti. ŠMM tvirtina, kad pinigų visiems norintiems užteks. Tik va klausimas ar tikrai? Užjaučiu būsimuosius studentus. Jie tikrai pateko į sunkių permainų laikotarpį.

@ Egzaminai. Abiturientams jau prasidėjo egzaminų maratonas. Valstybinis Lietuvių kalbos egzaminas atrodo praėjo be didesnių skandalų. Tik va Informacinių technologijų egzaminui Šiauliuose sutrukdė elektros dingimas.

@ Lėšų karpymas. Taupymo vajus neaplenkė ir mokyklų. Nors iš dalies nereikėtų stebėtis. Juk sunkmetis palietė visas gyvenimo sritis. Tačiau kartais toks taupymo vajus peržengia visas ribas ir imamasi vadovautis principu “jei kirpti tai kirpti”. Ir kas pikčiausia, kad taupoma vaikų sąskaita.

@ Pensija. Deja, bet ankstesnei mokytojų pensijai seimas nepritarė. Kaip sakoma – sėdėkit jūs seniai tose mokyklose ir džiaukitės, kad turite darbą. Juk nesvarbu, kad jau stogas važiuoja (daviau sau žodį – 5 metai mokykloje ir nedaugiau, nesinori tapti senu bambekliu gadinančiu mokiniams nuotaiką), kad mokiniams tokie mokytojai nepatinka ir kad pagaliau pavargai nuo pedagoginio darbo ir nori poilsio.

@ Mokytojas paprastai… Jei turite laiko ir įdomu, kas yra mokytojas ir kaip jis gyvena, paskaitykite šį straipsnį.

@ Universitetas internete. Pagaliau ledai pralaužti. JT sukūrė universitetą virtualioje erdvėje. Teoriškai tai nieko naujo, tačiau praktiškai – tai didelis žingsnis į priekį.

(kareemabduljabbar.com/nuotrauka)

Gyventojų skaičius didėja. Šiuo metu pasaulyje gyvena apie apie 6,7 milijardo žmonių. Šis procesas įtakoja begalės problemų atsiradimą. Viena iš jų – gyvenamosios teritorijos trūkumas.

Vidutinis gyventojų tankumas siekia 44 žm./kvadr. km. Atrodo skaičius nėra didelis, tačiau jis neparodo esamos situacijos, nes gyventojai pasiskirstę labai netolygiai. Todėl vienose teritorijose gyventojų tankumas siekia kelias dešimtis tūkstančių žmonių kvadratiniam kilometre, o kitose gyventojų labai mažai arba jų visai nėra. Panagrinėjus gyventojų tankumo žemėlapį galima išskirti vandenynų pakrantes. Jos nuo seno viliojo žmones savo gamtiniais privalumais. Todėl nieko keista, kad visuose žemynuose pastarosios teritorijos yra apgyvendintos tankiausiai.

Tačiau žmonėms, šių teritorijų nebeužtenka. Todėl pastaruoju metu vis dažniau atsiranda futuristinių planų, kurti dirbtines sausumas. Nors nesu visiškai teisus sakydamas, kad tai futuristinės idėjos. Kai kurios iš jų jau įgyvendintos. Vandenyne jau statomi viešbučiai ir kiti gyvenimui pritaikyti pastatai. Čia paminėtinas milijoninis Jungtinių Arabų Emyratų miestas Dubajus, kuris visada pasižymėjo svaiginančiais ir iš pirmo žvilgsnio neįgyvendintais planais.

Įdomias “jūrų miestų” idėjas siūlo ir National Geography. Reikėtų pabrėžti, kad tai jau nebeatskiri pavieniai pastatai, o visas kompleksas – miestas.

(gtalumni.org/nuotrauka)

Žemės drebėjimas – staigūs Žemės paviršiaus judesiai dėl laipsniško įtapos didėjimo Žemės plutos uolienose. Įtampai pasiekus kritinį tašką, susikaupusi energija atsipalaiduoja ir sukelia požeminius smūgius ir Žemės paviršiaus drebėjimą.

Žemės drebėjimų priežastis gali būti tektoniniai judesiai , ugnikalnio išsiveržimas, karstiniai ir kiti reiškiniai.

Žemės plutos vieta, kurioje atsipalaiduoja energija, vadinama žemės drebėjimo židiniu. Tiesiai virš židinio esantis Žemės paviršiaus taškas, patiriantis didžiausią smūgio jėgą, vadinamas jo epicentru.

Didelę grėsmę žmonėms kelia ne tik tiesioginiai smūgiai. Kur kas pragaištingesni jų padariniai: suardomos komunalinės sistemos, sugriaunami būstai, sutrikdomas susisiekimas, pradeda trūkti maisto, švaraus vandens ir medikamentų.

Žemės drebėjimai yra vienas grėsmingiausių gamtos reiškinių, rodančių, kad Žemės gelmėse slypi milžiniškos jėgos. Nors kasmet mūsų planetoje užregistruojami tūkstančiai žemės drebėjimų, tačiau stiprūs žemės drebėjimai fiksuojami ne dažniau kaip kas 2-3 metus. Iš jų daugelis pasižymi nepaprastai didele griaunamąja jėga.

National Geographic pateikia per paskutiniuosius metus Kinijoje įvykusių Žemės drebėjimų nuotraukas, kuriose atsispindi šios kataklizmos padariniai.

(baunetz.de/nuotrauka)

Kyla klausimas – kas galėtų sieti Indiją ir Antarktidą? Tai visiškai skirtingi Pasaulio regionai, tiek savo klimato sąlygomis, tiek ir visuomeniniu pagrindu. Tačiau kadaise šios dvi žemynų dalys buvo susijungusios. Maždaug prieš 130 milijonų metų tiek Indijos teritorija, tiek Antarktidos ledo dykuma priklausė tam pačiam senoviniam Gondvanos žemynui, kuris plytėjo pietiniame Žemės pusrutulyje.

Indijos mokslininkai jau 1983 metais Antarktidoje įrengė pirmąją tyrimų stotį. Šiuo metu veikia antroji stotis, pastatyta 1989 metais.

2010-2011 metais ruošiamasi statyti ir trečiąjį tyrimų centrą, kuris turėtų tapti viena moderniausių Antarktidos stočių. Indijos mokslininkai tikisi išsiaiškinti, ar įmanoma Antarktidoje aptikti Mahanadžio upės pėdsakų, kuri šiandien teka per vidurio Indiją, tačiau prieš 130 milijonų metų tekėjo ir per Larsmano kalnus, šiandien plytinčius Antarktidos žemyno rytinėje dalyje.

Trečioji stotis kaip tik ir bus statoma Larsmano kalnuose, kurie pasižymi itin sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis tokiam projektui. Net medžiagų gabenimas iki reikiamos vietos yra komplikuotas. Sprendžiami du variantai: ar prie uolų tvirtinti išlaipinimo taką, ar statybines medžiagas ir mechanizmus iš laivo perkrauti į malūnsparnį, kas šis nuskraidintų krovinį į toliau įrengtą statybų aikštelę.

Pastatą sudarys 128 atskiri konteineriai. Norint juos apsaugoti nuo nuolatinės žemos temperatūros ir dažnų vėjų, apdengimui bus panaudotos metalo plokštės – itin gera izoliacine medžiaga. Kad stotis nebūtų apsnigta, konstrukcija pastatyta ant aukštų atramų. Priekinę pastato dalį dengs stikliniai langai.

Viduje bus įrengti 24 vienviečiai ir dviviečiai kambariai, kuriuose vienu metu galės apsistoti iki 40 žmonių. Be kambarių numatyta įrengti kino ir treniruoklių salę, maldai skirtą patalpą bei biblioteką, ligoninę, virtuvę, valgomąjį. Apatinė pastato dalis bus skirta laboratorijai, technikos saugojimui, garažui.

(anglija.lt/nuotrauka)

@ Ateitis. Taip… Iki Europos Sąjungos lygio mums dar 15 metų. Nors manau realiai dar prireiks mažiausiai 20-25 (žiūrint su kuriomis valstybėmis lygintume).

@ Pažanga. Tuo pačiu įstrigo žinia kaip Norvegijoje mokiniai laiko egzaminus savo nuosavais kompiuteriai, kuriuos dovanoja šalies vyriausybė mokiniui suėjus 16 metų. Taip valstybė padeda pastariesiems ruoštis pamokoms… Štai jums ir pavyzdys – kaip šalis rūpinasi savo augančia karta, kam skirias prioritetus ir ko tikisi ateityje iš jos.

@ Pagarba. Patyčias kenčia ir patys mokytojais. Kada įvyksta konfliktas ir prieš mokinį pakeliama ranka – marga antraštėmis visa Žiniasklaida. O kur tie atvejai, kada mokytojas siunčiamas “į vieną vietą”, kada jam grasinama? Apie pagarbą nėra nei kalbos, tada žiniasklaida tyli. Tik įsijungus Youtube ir pamačius kaip elgiasi mokiniai pamokų metu, nueina šiurpuliai.

@ Apsisprendimo kelias. Abiturientams “… atėjo maksimalių išbandymų metas…”. Egzaminai, studijų pasirinkimas, nerimas dėl rezultatų. Šis amžiaus tarpsnis pareikalauja daug psichologinių jėgų.

@ Kaita. Štai tau ir sunkmetis. Vis daugiau žmonių atsisuka į mokytojo specialybę, žinoma ne iš pašaukimo. Pagaliau vėl svarstoma, kad mokytoju galės dirbti tik tas asmuo, kuris turi aukštąjį išsilavinimą. Pasak švietimo ir mokslo ministro – tai padės specialistams, kurie prarado darbą. Tik va klausimas – o ką reikės daryti su tais, kurie neatitiks šio reikalavimo?

@ Žinios per praktiką. Ir vėl atsirita banga, akcentuojanti mokymąsi per praktinę veiklą. Naujos programos, naujos permainos, nauji vargai. Nors niekur nuo to nepabėgsi. Tik gaila, kad teoretikai visiškai nekreipia dėmesio į praktikus. Kuria, diskutuoja, išleidžia ir pagaliau “nuleidžia į apačią” t.y. mums – paprastiems mokytojams. Kaip sakoma – “mes sukūrėme, o toliau jūsų reikalas”.

@ Reitingai. Eilinį kartą bandome iškilti aukščiau bambos. Pamanykit, atliktas Lietuvos universitetų reitingavimas. Ir ką mes čia galime reitinguoti??? Valstybėje, kurioje gyvena 3,34 milijonai gyventojų, aukštąjį mokslą suteikia netoli 20 universitetų. Ar tai normalu? Kol kas pas mus dominuoja kokybinis mąstymas, deja iki kokybės dar toli.

(jp3250.k12.sd.us/nuotrauka)

Hablo kosminis teleskopas (Hubble Space Telescope) - tai vidutinio dydžio teleskopas, iškeltas virš dangaus kūnų vaizdus iškraipančios atmosferos. Juo gaunami labai aiškūs Visatos objektų vaizdai, kokių neįmanoma gauti kitais instrumentais.

Šis kosminis teleskopas yra bendra Europos kosmoso agentūros – European Space Agency (ESA) ir Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos – The National Aeronautics and Space Administration (NASA) programa ilgalaikiams stebėjimams kosmose vykdyti. Šia programa siekiama naudos tarptautinei astronominei bendruomenei.

Hablo veidrodinį teleskopą 1990-ųjų balandžio 25-ąją, į žemesniąją Žemės orbitą (600 km aukštį) paleido erdvėlaivio "Discovery" (STS-31) įgula.

Štai keletas Hablo padarytų nuotraukų (daugiau rasite telegraph.co.uk tinklapyje).

(geekpedia.com/nuotrauka)

Pagaliau susitvarkiau visus rytojaus dienai suplanuotus darbus. Išsitaisiau mokinių darbus, pasiruošiau pamokoms (kad ir juokingai skamba, bet taip – mokytojai taip pat ruošia pamokas).

Prisiruošiau susitvarkyti savąjį šiukšlyne logtope. Per porą savaičių tiek visko prisikaupė, kad jau neberasdavau darbalaukyje reikiamų failų. Nors stengiuosi kiekvieną sekmadienį panašią tvarką daryti, bet žinoma ne viską išeina padaryti tai ką planuoji. Pabandysiu nusakyti savo tvarkymo darbų eiliškumą:

1. Ištrinu per savaitę susikaupusius ir jau nebereikalingus failus. Reikalinguosius sukeliu į tam skirtas papkes. Darbalaukyje palieku tik dažniausiai naudojamas programas.
2. Ištrinu programas, kurių nenaudoju poros savaičių bėgyje (naudoju Your Uninstaller! 2008).
3. Praskanuoju kompiuterį su keletą “valytojų” a-squared Free ir CCleaner. (Atsarga gėdos nedaro).
4. Praskanuoju kompiuterį su antivirusine Avira AntiVir Personal (nors tą darau beveik kas dvi-tris dienas).
5. Tą patį padarau ir su USB raktais (turiu jų tris, 1-skirtas magistrinio failams, 2- šiais mokslo metais sukauptos info saugojimui, 3-kasdieniniam naudojimui). Kartais pasinaudoju ir USBAntiVirus.
6. Na ir užbaigimui lengvas darbelis – darbastalio fono pakeitimas (juokingai skamba, bet kartais leidžia naujai pažvelgti į kompiuterį).
7. Kartą per porą mėnesių pasidarau ir visų failų kopijas. Tam kol kas naudoju paprastus DVD. Vargo daug, bet bijau net ir pagalvoti kas būtų jei netyčia “numirtų” kompiuteris. Todėl vėl pasikartosiu – atsarga gėdos nedaro. Ateityje planuoju įsigyti išorinį kietąjį diską. Nors vienas kolega pareiškė, kad tai prabangos dalykas ir jokios naudos iš šio daikto nėra, bet manau, jog tai tampa būtinybe (žinoma kaip kam…).

Atrodo išvardinau viską. Manau daugelis rimtų kompiuterių specialistų tik nusijuoktų iš tokių darbų, bet man – kaip paprastam vartotojui – tai svarbu. Paskutiniu metu itin atsižvelgiu į kompiuterio darbą užtikrinančių programų priežiūrą. Patikėkit, kartais mokykloje pasiklausius savo kolegų (išskyrus informatikos mokytojus) net juokas ima. Vienas net pareiškė – “na kam man ta antivirusinė, išjungiu ją velniop, tik darbui trukdo”. Žodžiu – be komentarų.