(balsas.lt/nuotrauka)

Kartais tikrai nuleidžiu rankas ir nebeturiu motyvacijos ką nors rašyti savajame tinklaraštyje. Bet manau, tai jau tapo tam tikra liga (žinoma gerąja prasme). Sukūręs naują įrašą jaučiuosi žymiai geriau. Kartais atrodytų neturi papildomo laiko nė minutėlės, bet vis tiek malonu prisėsti ir kažką brūkštelti.

Tačiau einu prie esmės ir bandau išdėstyti savo nuomonę apie tam tikrus reiškinius interneto tinklapiuose (kartu ir tinklaraščiuose), kurie mane liūdina.

Visų pirma – tai informacijos išmėtymas. Vis dažniau pastebiu, kad mano artima sritis – geografija, tampa objektu tokių portalų, kurie atrodytų visiškai su tuo nesusiję. Tarkim, kad ir mano pamėgtas technologijos.lt. Prieš jį nieko blogo neturiu. Šaunuoliai. Kartais net ir mokiniams nurodau, kaip reikiamos literatūros šaltinį. Bet keliu klausimą – kam jie užsiplėšė rašyti tokio plataus spektro naujienas? Tenka nusivilti kai kuriais įrašais (geografine tematika), nes jie pateikti neprofesionaliai, arba tiesiog išversti ir pateikti nesigilinant į niuansus. Naujos žinios šiame portale eina konvejeriu. Na kaip ir kinai – orientacija ne į kokybę, bet į kiekybę.

Įstrigo ir nauja  tinklaraščių kūrimosi tendencija. Pastebėjau, kad pradedantieji, sukuria savo blogą ir vietoj to, kad pasiūlytų naujovių ar bent jau kažko įdomesnio – sudeda visas naujienos iš delfi.lt, balsas.lt ir technologijos.lt. Be jokio rimtesnių nuorodų, o ką jau kalbėti apie nuotraukų naudojimą. Žodžiu, susikuri blogą, dedi automatiškai visas naujienas iš kitų tinklaraščių ar žinių portalų ir lauki pigiai atsieinančio populiarumo. Logiška…

Todėl (kaip minėjau įrašo pradžioje) ir nusvyra rankos stengtis kažką daryti įdomaus. Atrodo ieškai info, pridedi savo turimas žinias, bandai pateikti kuo įdomiau, su visomis nuorodomis (neišskiriant ir nuotraukas). Tiek įdedi energijos, darbo (žinoma jis man kartu ir įdomus), o čia žmonės eina paprasčiausiu keliu…

Tiesiog tikėjausi jaukesnės blogosferos aplinkos, bet deja ir čia galioja tie patys “laukinio kapitalizmo” dėsniai.

Malonu, kad dar yra tokie tinklaraščiai kaip nezinau.lt, Karolio, INferno ir daugelis kitų. Tik gaila, kad jie sudaro tik tą 1% iš visų 99%.

(ffffound.com/nuotrauka)

Manhatanas (Lietuvoje labiau vartojamas žodis Manhetenas) – Niujorko miesto rajonas, kuriame gyvena apie 1,6 mln. žmonių. Tai pasaulio komercinis, kultūrinis bei finansinis centras įsikūręs Manheteno saloje tarp Hadsono ir Ist upių. Beje, čia stovi ir garsioji Laisvės statula.

Šiomis dienomis Manhetenas – tai dviejų veidų miestas. Vienas jų – chaotiškas, žėrintis, jame gausu judrių gatvių, barų, kinų, teatrų, muziejų, galerijų, pigių krautuvėlių, prabangių moteriškų drabužių parduotuvių. Kitas – komercinis centras, ieškantis, kaip naudingiau investuoti papildomą dolerį. Nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos Manhetene vis sparčiau kūrėsi ištisi įstaigų kvartalai, kylantys vis aukštyn į dangų, siekiant gauti maksimalias pajamas iš didžiulės kainos už žemę šioje teritorijoje. Taigi Manhetenas tapo pasauline dangoraižių sostine.

National Geography leidžia pažvelgti koks Manhetenas buvo 1609 metais ir kokiomis urbanizacijos džiunglėmis jis tapo 2009.

(tf2.lt/nuotrauka)

Šiandien žiūrinėjau žurnalą “Iliustruotas mokslas”. Viename straipsnyje buvo kalbama apie tektonines plokštes, jų judėjimą ir sukeliamus padarinius. Iškilo keletas klausimų, todėl prisėdau prie kompiuterio panaršyti po “visagalį” internetą ir susirasti kažkada užmatytą informaciją panašia tema. Į akiratį pakliuvo balsas.lt straipsnis. Perskaičiau ir pasibaisėjau. Pasakysiu taip – rašo “bet kas” ir “bet kaip”. Pikčiausia tai, kad rimta tema pateikta visiškai be jokio atsakomybės. Beatodairiškai panaudota wikipedijos medžiaga, prikelta žemėlapių (kuriuos suprasti, be atskiros jų analizės, gali tikrai ne visi), sąvokos naudojamos su klaidomis.

Ir kuo toliau, tuo dažniau sutinku tokių straipsnių. Nenoriu peikti tinklapio balsas.lt. Tačiau juokinga, kada pateikiamas faktas ir kartu bandoma jį interpretuoti neturint jokios kompetencijos toje srityje. Žinių portalo tikslas – pateikti faktus. Interpretacijas ar analizę reikia palikti  tik tos srities specialistams.

Manau, kad šioje situacijoje išryškėja tinklaraščių potencialas. Dažniausiai jie rašomi tų žmonių, kurie supranta apie ką jie rašo ir gali pateikti interpretacijas, kurioms turi žinių ir kompetencijų. Žinoma, tai daro maža dalis blogerių. Didelė dalis blog’ų – neturi jokios išliekamosios vertės. Bet kaip ir minėjau – svarbiausia potencialas.

(nationalgeographic.com/nuotraukos)

Štai kaip vaizduojamas naujas priemiestis į pietryčius nuo Paryžiaus 2030 metais. Dangoraižiuose dominuos šiltnamiai, stogo sodai. Priemiestis bus aprūpintas vėjo ir saulės energija, o su miesto centrų jis jungsis aukštai iškeltomis susisiekimo linijomis.

Tokia ateities Paryžiaus vizija yra viena iš daugelių, kurią pasiūlė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Tam jis pasitelkė daugelį planavimo firmų, architektų, kurių užduotis – pateikti 2030 metų Paryžiaus miesto viziją. Žinoma pagrindinis tikslas – miestą paversti žaliausiu ir ekologiškiausiai subalansuotu pasaulyje.

Visos idėjos ir eskizai bus dalimi naujos ekspozicijos, pavadinimu “Le Grand Paryžius”, kuri atidaroma miesto architektūros ir kultūros paveldo muziejuje balandžio 30 dieną.

Šioje parodoje savo darbus pristatytas daugelis firmų ir architektų. Čia bus galima pamatyti nemažai įdomių novatoriškų idėjų, kurios ateityje gali įgauti ir realų pavidalą: mažinamos automobilių linijos, plečiami dviračių takai, pertvarkomas viešasis transportas taip, kad metro linijos jungtų ne vien miesto centrą su priemiesčiais, bet ir pastarieji jungtųsi tarpusavyje. Siūloma išplėsti Paryžių ištisai Senos upę, greitojo geležinkelio pagalba kelionė nuo miesto centro iki Le havre kanalo truktų vieną valandą.

Daugiau informacijos – nationalgeographic puslapyje

( vtv.lt/nuotrauka)

Pagaliau atsirado laiko ir įkvėpimo kažką brūkštelti į blogą. Prasidėjo vargai su magistriniu darbu. Todėl šiuo metu visas mano dėmesys į jį. Atsilieku nuo savo darbų plano. Manau čia ne naujiena. Toks jau tų studentų būdas. Nors prie to prisidėjo ir darbas mokykloje, kuris atima daug pastangų, o svarbiausia – laiko. Sako, kad paskutinės darbo minutės yra pačios produktyviausios….

Magistrinio tema – pagrindinę mokyklą baigiančių mokinių geografinis išsilavinimas: sampratos, proceso ir vertinimo aspektu. Vargais ne galais sutvarkiau tyrimo instrumentą – mokslumo testą. Atliktas ekspertinis vertinimas, vieno atvejo tyrimas, retestas (nors jį dar reikės koreguoti). Kol kas vargstu su teorine dalimi. Taip, magistrinis darbas tai ne bakalaurinis… Pasisekė su darbo vadovu – profesorius Lamanauskas. Nors mokslų pradžioje jis daug kam nepatiko dėl savo akivaizdaus išdidumo. Tačiau pabendravus artimiau – pasirodė malonus, dalykiškas savo srities profesionalas. Prisipažinsiu, pradėjus bendrauti bijodavau jam net elektroninį laišką rašyti. Tačiau į visus mano klausimus jis atsakydavo, patardavo. Žodžiu – džiaugiuos, kad turiu tokį vadovą. Visada imponuodavo žmonės, kurie sugeba trumpai, aiškiai išsakyti savo mintis.

Ačiū savo kolegoms – geografijos mokytojams už tai, kad padės atlikti patį testavimą. Vis gi imtį sudaro per 400 mokinių. Pusę jos sudarys kaimo mokyklų mokiniai, kitą pusę – miesto.

Šiandien kaip tik jį atlieku savo mokykloje su 10-os klasės mokiniais. Sunkokai jiems čia sekasi darbuotis. Išliekamų žinių turi labai mažai. Ir vėl gi – neįmanoma misija sėdėti su draugu suole ir nebandyti nusirašyti nuo jo. Gal būt čia yra ir mano kaltės, vis gi naujai dirbantis, nesugebėjau duoti to, ko jiems reikia, ko reikalauja išsilavinimo standartai…

Iki balandžio 25 dienos privalau pristatyti savo pirminį darbo variantą į katedrą, o 30 dieną jo pristatymas. Norėčiau iki tol susitvarkyti teorija. Liks pats didžiausias darbas – testų tikrinimas ir statistinė analizė. Žinoma išvados.

(connectedclass/nuotrauka)

Negalėjau nepastebėti šio straipsnio. O tuo labiau nepateikti savo (žinoma subjektyvios) nuomonės.

Mokytoju dirbu tik antrus metus. Nedaug. Kaip specialistas – esu jaunas. Tačiau kartu į mokyklą atsinešiau šviežių pedagoginių žinių bei gebėjimų. Juolab, studijuoju edukologiją (magistrą). Tai dar viena niša, kurioje dvelkia nauji edukologiniai vėjai. Turiu savo požiūrį į pedagogo darbą. Daugeliui, senųjų ugdymo gairių, nepritariu. Tą esu parodęs ir savo ankstesniuose įrašuose. Bet vis gi – kuo toliau, tuo labiau abejoju naujausiomis pedagoginėmis gairėmis.

Pikčiausia tai, jog daugelis žmonių užimančių tam tikras pareigas (aukštas) įsivaizduoja, kad jie labai gerai suprantą švietimo sferą. Komentuoja, liepia, įsako, tvirtina ir t.t. Neslėpsiu, taip mąsto ir daugelis tėvų. Jų požiūris į mokyklą labai paprastas – tai vieta, kurioje mano vaikas privalo būti prižiūrimas, mokomas, guodžiamas. Iš dalies juos suprantu. Trūksta mokymo įstaigos ir tėvų dialogo. Problema buvo ir bus. Įmanomi tik problemos mažinimo būdai.

Žodžiu, visi daug išmano apie auklėjimą tik mokytojas to nesugeba suprasti…

Bet ar taip yra iš tiesų? Tiesiog pateiksiu keletą faktų.

• Dešimtokų pamoka. Vienas dešimtokas iš atsiskaitomojo darbo gavo neigiamą pažymį. Žinoma aš jo pasidomėjau – kokios problemos jam maišo pasimokyti? Atsakymas – o ko jūs mokytojau rūpinatės. Čia juk mano reikalas. Kaip noriu taip mokaus. (Suprask, tavo mokytojau reikalas stovėti klasėje, žiopčioti ir viskas. O jau mano reikalas dirbti ar ne…)
• Einu mokytojo kambario link. Stovi grupelė mokinių. Juokiasi. Šalia nukritusios šiukšlės. Rodo vienas į kitą pirštu ir jiems tai pramoga. Man parodžius į vieną iš jų ir pareikalavus pakelti šiukšlę, sulaukiu atsakymo – ne mano, čia aš dar šiukšles pradėsiu rinkti! (Suprask, kas tas mokytojas per vienas, kad liepia šiukšlę pakelti, kaip atrodysiu prieš draugus, tam yra valytojos…)
• Devintokų pamoka. Nušilęs aiškinu sunkią temą. Ir štai viena aikštinga panelė man pareiškia – mokytojau, man atrodo, kas jūs pats nelabai žinot ką aiškinate, kam čia šitų nesąmonių mums reikia. (Suprask, mokytojau neturi visiškos kompetencijos ir mus mokai nesąmonių, kurių niekam nereikia…)
• Pradedu naują temą. Viena panelė sėdi, nekreipia jokio dėmesio į mane, nusisukusi bendrauja su kito suolo drauge. Man davus pastabą jį pusbalsiu pareiškia nepasitenkinimą. Dar keletas mano pastabų, ji vėl burbuliuoja. Nenorėdamas sugadinti pamokos kitiems liepiu jei išeiti. Žinoma seka jos atsakymas – niekur neisiu! (Suprask, mokytojai esi niekas, ką noriu pamokos metu tą darau ir tu negali man nieko padaryti…)
• Pradedame pamokoje diskusiją. Keletas mokinių įrodinėja, kaip pažeidžiamos jų teisės, kaip jie nuskriausti, kad reikia nešioti uniforma ir t.t. Tačiau man paklausus – ar jūs žinote savo pareigas? Pamatau tik nustebusius veidus (Suprask, kas čia per pareigos, kokių velnių jos reikalingos…)
• Nuskamba skambutis į pirmąją pamoką, praeina 10 minučių ir į klasę labai drąsiai įeina mokinė, išgirstu labas rytas ir matau kaip ji atsisėda į suolą. Paklausus, kokios vėlavimo priežastys – tai gi pramigau – išgirstu atsakymą (Suprask, koks tavo reikalas, kada man reikia, tada ir ateinu į pamoką…)

Tikiu, kad daugelis mokinių turės savo kontrargumentus, o tuo labiau jų tėveliai. Humanizmas, demokratija. Bet palaukit, man tas pats, kad tu pavėlavai, tačiau kur tavo paprastas atsiprašau ir bandymas prieiti prie stalo bei paaiškinti kas kaip. Kur pagarba mokytojui, kada jis kalba pamokos metu. Juk ateityje savo darbdaviui nepasakysi – oi atleiskit, paprasčiausiai pramigau…

Mokiniai nėra blogi, tik kuo toliau, tuo dažniau pastebiu nemokėjimo bendrauti, paprastos kultūros ir pagarbos vyresniam. Mokytojas atrodo lyg baubas, o gal užtektu paprasto priėjimo ir pokalbio? Paprasto pasisveikinimo ir šiek tiek iniciatyvos?

Gal pagaliau tėveliams reikėtų suprasti, jei šeimoje nėra pagarbos ir kultūringo bendravimo pavyzdžio tai ar įmanoma to įskiepyti mokykloje…

Pagaliau mus pasiekė pavasaris. Na bent jau saulės spinduliai šį šeštadienį tikrai pamalonino. Teko keliauti į tėviškę. Važiuojant pro kaimelius buvo malonu stebėti, kaip šiltas oras traukia žmones į lauką. Visi stengiasi susitvarkyti aplinką, namus. Retoje sodyboje nesimatė besidarbuojančių.

Savo tėviškėje aplankėme visų pamėgtą “pušynėly” pro kurį teka Ventos upė. Vis gi gamta dar miega: medžių šakos nuogos, pernykštė geltona žolė. Tik pakėlus akis pasijunta pavasario dvelksmas: skaidrus dangus, saulės spinduliai, paukščių čiulbėjimas. Malonus jausmas.

Šalia viso šio grožio atsirado ir nemalonių vaizdų. Aplinkui visur mėtėsi kalnai šiukšlių. Lietuviai vis dar nemoka tausoti savosios gamtos. Ir manau, kad dar ilgai to nemokės. Tiesiog toks mūsų mentalitetas. Juk labai sunku paėmus išgertą tarą sudėtį į maišelį ir parvežus išmesti konteineryje. Lengviau viską padrėbti po medžiu.

Štai keletas šios kelionės vaizdų.