Skaitinėjant Delfi.lt labai patraukė vienas straipsnis – “Po žudynių Vokietijoje – žvilgnis į Lietuvos mokykla”. Šia tema Lietuvoje kalbama gana šykščiai. Tik įvykus panašiai tragedijai kitoje šalyje, nuvilnyja aidai ir pas mus. Straipsnyje pabrėžiama smurto problema mokykloje, kaip bandoma su tuo kovoti, kad suaugę žmonės privalo pastebėti tokias apraiškas ir t.t. žodžiu eilinis bandymas pareklamuoti švietimo ir mokslo ministeriją.

Ir čia prisiminiau vieną iš savo buvusių dėstytojų ŠU. Paskaitų metu ji itin išaukštindavo kitų šalių švietimo sistemas, itin jai patikdavo Skandinavijos, D. Britanijos, JAV. Lietuvos švietimas jai buvo idingas sovietizmo palikimas, kurį reikia rauti su visomis šaknimis. Kiti dėstytojai kalbėdavo panašiai, tik su žemesniu tonu. Pastebėjau, kad kuo didesnis dėstytojo mokslinis laipsnis, tuo Lietuvos švietimo sistema jam blogesnė.

Nenoriu peikti šių žmonių. Didžiąja dalimi jie teisūs. Kaita reikalinga. Problemų spektras platus. Bet vis gi ,visada norėjau jiems užduoti vieną klausimą – jei jau mūsų švietimo sistema tokia šlubuojanti, dominuoja mokytojai (dėstytojai) teoretikai, orientuojamąsi į kiekybę ir pan., o kitose ekonomiškai stipriose šalyse švietimas eina kokybės linkme, tai kodėl ten vyksta tokios kraupios egzekucijos, kada vienas  pauglys iššaudo puse mokyklos???

To niekaip nesupratau ir iki šiol nesuprantu. Tiesiog nerandu rimtų paaiškinimų. Iš čia galima daryti prielaidą, jei mes priartiname savo švietimo sistemą prie jau paminėtų šalių, vadinasi kažko panašaus reikėtų laukti ir Lietuvoje.

Bandau iškelti ir tokią idėją – gal sovietinis švietimas nebuvo jau toks blogas? Gal jis ir nepasižymėjo demokratiškumu, bet bent jau neleido susidaryti prielaidoms iškilti tokiems žiauriems nusikaltimams. Pats asmeniškai palaikau reformavimo kelią, tačiau po tokių kraupių įvykių kartais pradedu bijoti siekio – tapti “ekonomiškai stipria šalimi”.

Artėja “Žemės diena”. Mokykloje ta proga bus ruošiami renginiai. Neišimtis ir mūsų mokykla. Šiemet už šiuos renginius atsakingas aš. Pavaduotoją perspėjau, kad ne mano asmenybei labai kūrybingi ir pompastiški renginiai. Aš linkęs į paprastumą, konkretumą, informatyvumą. Todėl tai atsispindės ir bendrame renginio plane. Apie jį pakalbėsiu kitame įraše.

Vienas iš pagrindinių šios svarbios šventės akcentų turės būti pateiktas mokyklos vestibiulyje. Ilgai laužiau galvą, ką tokio įdomaus reikėtų padaryti ir pateikti. Pagaliau, draugės dėka, surezgėm planą. Tai gi savaitgalis buvo skirtas jo įgyvendinimui.

Rytas prasidėjo tik 12 valandą Vis gi savaitgalis, norisi kuo ilgiau pamiegoti. Bet įėjus į virtuvę dingo visi miegai pamačius kaip gražiai paruošti pusryčiai.

Po tokių pusryčių buvau kupinas jėgų ir idėjų. Bet prisipažinsiu, visus nuopelnus atiduodu Neringai. Tik dėka jos visi planai įgavo fizinę formą. Ji – kūrybinga, kruopšti asmenybė. Turinti geležinę kantrybę tokiems darbams. Man teko labiau darbuotis žirklėmis.

Trumpai apie tai ką mes čia sukūrėme. Kaip pagrindinis akcentas – ant didelio kartono lapo, buvo nupiešta žemė. Pavaizduotos Šiaurės ir Pietų Amerikos. Po to sekė atskirų dalių (žmogaus, oro, vandens, gyvūnijos ir augalijos) apipavidalinimas.

Mano darbas buvo – raidžių kirpimas.

Po ilgų piešimų, kirpimų gavome štai tokį rezultatą.

Pirmas įspūdis – Kaip vaikiška ir paprasta. Bet patikėkit, darbo įdėta labai daug. Kitoks vaizdas bus, kai visa tai kabės mokykloje.

Viso šito nebūtų be man artimo žmogaus. Ačiū jai.

Kituose įrašuose pasistengsiu papasakoti daugiau apie renginio planavimą ir įgyvendinimą “Žemės dienai” paminėti.

Sveiki. Kuo tuoliau, tuo labiau pradedu abejoti savo blogo reikalingumu. Kūrį laiką skyriau tik lietuviškos blogosferos stebėjimui. Skaitinėjau nemažai blogų. Daug dėmesio skyriau nezinau.lt, INferno.lt, Karolis.Pocius. Analizavau blogosferos tendencijas. Nebetikiu savo pradėto darbo (GEOinformacija)perspektyva.

Šis blogas specifinis, kartu tai ir žianiatinklis, ir tinklalapis, kuriame talpinama specifinė medžiaga. Minusų matau nemažai. Visų pirma – geografinės tematikos nepopuliarumas. Antra – orientacija į švietimą (mokytoją, mokinį, dalyką). Visos šios temos svarbios, tačiau auditorija (kuriai reikalinga ši informacija) išskirtinė. Pripažinkim, kad mokytojų, kurie skaito blogus, tikrai maža. Mokiniai labiau žavisi technologijomis, internetu ir pan. Tiesiog pradedu dvejoti, ar praleistas laikas, kuriant šį blogą, yra produktyvus. Nors nerašyti negaliu. Tiksliau – nebegaliu.

Gal būt ateityje keisis šio blogo tematika. Turiu minčių apie orientavimąsi tik į švietimo apžvalgą ir vertinimą. Idėjų yra. Tik ar joms lemta turėti realų pavidalą.

Birželio mėnesį laukia migastrinio gynimas (žinoma jei spėsiu jį parašyti), o po to jau bandysiu kažką naujo veikti su blogu.

Šiandien perskaičiau nežinau.lt įrašą pavadinimu “Tinklaraščių perspektyva”. Kažkaip pasidarė liūdnoka, pasirodo ir blogosferoje veikai tie patys globalizacijos dėsniai. Taip ir turėtų būti, visgi blogosferą kuria žmonės, kurie tiesiogiai priklausomi nuo šiuolaikinės pasaulinės mados: politika, informacinės technologijos/internetas ir pan.

Blogosferoje esu naujokas. Dar tik ieškau savo stiliaus. Nors galima sakyti nesu tipinis blogo rašytojas, dalį dėmesio skiriu informacijos talpinimui pas save svetainėje, kuria galėtų naudotis geografijos mokytojai ir mokiniai. Bet vis gi… Norėtųsi, kad Lietuvoje plėtotųsi savita blogosfera, žmonės kurtu tai, kas jiems patinka ir tuo pačiu sudomintu kitus. Technologijos/internetas – perspektyvu. Bet paskutiniu metu pastebėjau, kad šio pobūdžio info begalės. Televizija, žurnalai, laikraščiai, pagaliau blogai.

Reikia daugiau spalvų, daugiau idėjų, daugiau minčių… Kad ir kokios ateities perspektyvos brėžiamos Lietuvos blogosferai, bet vis gi – nepasiduokim “vakarų” vėjams…

Ieškodamas informacijos pamokoms netyčia užklydau į Atviros Lietuvos fondo svetainę. Mane labai sudomino ten buklikuojamo konkurso “Lietuvos ateities scenarijai: 2010 – 2020 metai” medžiaga. Konkursą laimėjo 5 scenarijai ir būtent vienas iš jų patraukė mano dėmesį – “Lietuvos imitacinis modelis. Struktūra ir analizė”.  Šis scenarijus imponavo tuo, kad į jo kūrimo veiklą buvo įtraukti studentai besidomintys modeliavimu. Taip pat, nuo kitų scenarijų jis skyrėsi savo moksliniu pagrįstumu. Žinoma, viso ko pagrindu liko – spėjimas, bet svarbu tai, kad jis buvo paremtas matematiniu modeliavimu (3133 faktoriai) įtraukiant ir subjektyvius komponentus.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad konkursas vyko 2002 metais. Tai gi nemažą pasitvirtinusių apėjimų (arba ne) jau galime stebėti ir dabar.

Kad sudominčiau, siūlai dr. Sauliaus Norvaišos komandos parengto pesimistinio scenarijaus ištrauką. Na jei atsiras tokių, kurie susidomės kitais scenarijai, pažadu būtinai juos įdėti.

Pesimistinis scenarijus

Lietuvos gyventojai keliuose referendumuose nepritarė idėjai įstoti į Europos Sąjungą. Lietuva ir toliau lieka tarp „kūjo ir priekalo“: ES Lietuvą tempia į savo pusę, o NVS nori Lietuvą matyti savo orbitoje. Dėl šios priežasties Lietuvos politikai ir žmonės yra taip pat susiskaldę.

Lietuvos sostinė Vilnius nėra įgijusi jokio politinio ir ekonominio svorio, nes nėra pakankamai išvystytos infrastruktūros kaip Varšuvoje ir Rygoje, kurios jau senai yra ES narės. Dėl šios priežasties Vilnius nesugeba perimti transporto prekių srautų iš Rytų į Vakarus ir atvirkščiai.

Kadangi Vilnius netapęs Baltijos regiono vienu iš centrų, todėl čia nėra transatlantinių skrydžių. Žmonės norėdami pasinaudoti šiomis paslaugomis, priversti vykti į Varšuvą ir Rygą.

Tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą yra minimalios, todėl užsienio firmos savo atstovybių nesteigia Lietuvoje, skirdamos prioritetą kaimyninėms šalims.

Lietuvoje ir toliau parengiamas nemažas gerų specialistų skaičius, bet dėl pakankamai žemo pragyvenimo lygio, lyginant su ES, jie išvyksta dirbti į kitas šalis.

Iki 2013 metų eksportas išaugs nuo 1,5 iki 2 kartų. Per 13 metų 30 % produkcijos atitiks tarptautinius standartus.

Sienų kontrolė nėra pakankamai efektyvi, todėl šešėlinė ekonomika yra gana aukšta – net iki 40 %.

Investicijų minimaliai jaučiasi visose veiklos srityse. Nors energetikos sektorius yra perspektyvus, tačiau trūksta lėšų šio sektoriaus modernizavimui. Ignalinos atominė elektrinė yra nemodernizuota, tačiau ir neuždaryta. ES ragina Lietuvą uždaryti atominę elektrinę, tačiau Lietuva, nebūdama ES nare, su tuo nesutinka, bet siūlo ES statyti energetikos tiltą į Lietuvą, kuo nėra suinteresuoti ES.

Elektroninės bankininkystė ir telekomunikacijos yra išsivystę ne blogiau, nei ES.

Viešbučių tinklas Lietuvos didžiuosiuose miestuose yra pakankamas, tačiau jais naudojasi gana siauras žmonių ratas, nes kainos yra aukštos. Pigių viešbučių beveik nėra, nes turizmo ir aptarnavimo infrastruktūra yra žemo lygio ir dėl to Lietuvoje turistų srautai nedideli.

Turime tik dvi laisvąsias ekonomines zonas – Klaipėdos ir Kauno. Šios LEZ yra vienas iš nedaugelio veiksnių, kuris stumia Lietuvos ekonomiką.

Lietuva ir toliau liks didžiųjų (ES ir NVS) žaisliuku, nes tiek vieni, tiek kiti, naudoja politinio ir ekonominio spaudimo metodus savo tikslams įgyvendinti. Globalizacija stipriai palies Lietuvą, tačiau stabilumo neatneš.

Kadangi Lietuvos ekonomika auga lėtai ir yra pakankamai mažos investicijos, todėl teisėsaugos struktūrose mažai naudojami mokslo pasiekimai. Tai nutinka dėl lėšų stygiaus, tradicinio lietuviško konservatyvumo bei nenoro priimti naujovių.

Kriminalinio pasaulio atstovai plėtodami šešėlinę ekonomiką daro įtaką politiniams sprendimams, kurie įtakoja Lietuvos ekonomikos raidą, socialinę-kultūrinę konjunktūrą. Kriminalinis pasaulis sėkmingai išnaudoja žiniasklaidos priemonių teikiamas galimybes (…)

Buvau minėjęs, kad šį tinklaraštį skirsiu ir geografinės informacijos skleidimui, todėl pradedu publikuoti įdomius straipsnius. Bandysiu į šį procesą įtraukti ir savo mokinius. Tai gi siūlau paskaityti vienuoliktokų parengtus straipsnius, gal būt jie sudomins, o gal net kam nors ir padės rašant darbus ar pristatinėjant vienokią ar kitokią temą. Žinoma, prie šios informacijos skleidimo prisidėsiu ir aš.

Senesniuose įrašuose galėjote rasti mano, studijų laikų, rašytus straipsnius. Juos pateikiau tik kaip pavyzdį savo mokiniams. Dabar pridedu ir kitą straipsnį “Globalizacija – kas tai?”, jame autorė bando paaiškinti  globalizacijos sąvokos kilmę ir šiandieninę šio proceso svarbą. Daugiau informacijos rasite Geopolitikos Studijų Centro tinklapyje.

Norėčiau perspėti, kad kiekviename publikuotame straipsnyje rasite informacijos šaltinius, kurių pagalbą šie straipsniai ir buvo paruošti, todėl patarčiau, pasinaudojus juose pateikta informacija nurodyti ir tikslius šaltinius. Būtų tikrai nekorektiška panaudoti informaciją ir ją pateikti kaip savo.

Šiandien įvyko geografijos olimpiados rajonų/miestų etapas. Telšių rajone dalyvavo virš 40 mokinių. Ir tiesa pasakius – geriau jau nebūčiau matęs užduočių. Išdalinome jas mokiniams ir sėdome kartu su kolegomis pavartyti bei padiskutuoti, kas šiais metais akcentuojama. Įspūdžiai siaubingi. Pasijautėm kaip visiškai nieko neišmanantys ir nežinantys, o ką jau kalbėti apie pačius mokinius. Tuoj po olimpiados puolėme vartyti knygas, atlasus. Iš kur tokios užduotys? Kodėl jos tokios? Kas jas sukūrė ir atrinko? Štai mūsų – paprastų geografijos mokytojų, kurie ruošia mokinius ir kartu su jais išgyvena visas emocijas, atsiliepimai. Absurdas ir daugiau nieko.

Kyla klausimas – kam reikalinga teminės dalies programa? Ir kas keisčiausia, kad ji skirta Lietuvai (vardo tūkstantmečio paminėjimui). Logiška manyti, kad ir užduotys turėtų būti skirtos Lietuvos visuomeninei geografijai, na kartu ir viso pasaulio. Bet šiandien pamačius jas – daugeliui buvo šokas, o ką jau kalbėti apie mokinius.

Žinoma, galima ir paprieštarauti. Juk teminė sritis sudaro tik apie 30 procentų visos programos, likę procentai atitenka Bendrajai. Pagaliau ir olimpiada skirta tik patiems pažangiausiems ir labai apsiskaičiusiems.

Bet palaukite mielieji užduočių sudarytojai (“ekspertai”) ir tie kurie laikosi pastarosios nuomonės. Ne jau mums svarbūs tik tas keletas “išskirtinių”? O kaip likusi dalis? Lai jie kaltina save ir graužiasi, kad yra per kvaili, lai jie kaltina mokytojus (nes jie nėra tokie kompetetingi)?

Čia tik rajoninis turas, tai ar nereikėtų stengtis pritraukti kuo daugiau mokinių ir sudominti juos geografija? Ar nebūtų geriau, kad mokiniai išėję iš olimpiados sakytų, kad ji buvo įdomi, o ne sunki? Ar negeriau, kad mokinys dirbtų, mastytų, stengtųsi olimpiados metu, o ne valanda krapštytų nosį, žiūrėtų į draugą ir mintyse klaustų savęs “kokį velnia aš čia veikiu”? Jei tokio sunkumo užduotys būtų pateiktos respublikiniu lygiu, tada suprantu, čia jau turi likti tik patys geriausi ir turintys didžiausią žinių bagažą.

Geografija sunkus mokslas, tik nedaugelis tą supranta. Reikalingas platus mąstymas, supratimas ir logika. Kartais pavydžių matematikams ar istorikams (tik jokiu būdu nenuvertinu šių dalykų). Pas juos viskas aiškiau, skaičiai ir datos. Išmoksi šiuos dalykus, mokėsi ir pritaikyti vienokiu ar kitokiu lygiu. Šie mokslai laimi prieš geografija savo paprastumu, o tai didelis jiems pliusas, todėl nekyla ir klausimas, kodėl mokiniai renkasi matematikos ir istorijos egzaminus. Geografija lieka  našlaitės Elenytės vietoje, kuri stengiasi pakilti į aukštesnį lygį apsirengdama naują ir puošnią suknelę, nenusiplovusi veido, rankų ir nesusišukavusi plaukų.

Lai mūsų gerbiamoji ir kompetetinga komisija pasikonsultuoja su paprastais mokytojais ir tuo labiau su mokiniais, nes kaip matau nelabai linkusi ji tą daryti.

Na, o savo ruoštam mokiniui galiu pasakyti tik viena – atleisk jei neparuošiau tavęs taip kaip reikėjo ir nenukabink nosies, nes tu tikrai supranti geografiją

Kaip ir buvau minėjęs ankstesniame įraše,  stengsiuos savo BLOGe pateikti mano mokinių parengtus straipsnius. Tuo pačiu pateikiau ir vieną savo straipsnį, ruoštą studijų metais – “Kas yra planetos ir ar jos būs perskaičiuostos?”. Tęsiu darbą ir pateikiu antrąjį, taip pat sukurta dėka gerbiamo dėstytojo Rimanto Krupicko. Pastarasis staipsnis “Etnogenezė. Kas tai?” kiek sunkesnis, tačiau ne ką įdomesnis, tai gi atiduodu jį jūsų teismui.

Etnogenezė. Kas tai?

Ar šiuolaikinį žmogų domina tautų santykiai, ar jam svarbios problemos, nuolat kylančios tarp atskirų etnosų (tautų)? Ar jis supranta, kas yra pats etnosas ir kas jį sudaro? Sunku atsakyti. Šiuo metu vis labiau plinta kosmopolitizmas (ideologija, teigianti, kad tėvynė yra visas pasaulis), didesnius mastus įgauna globalizacija, o su ja ir vartotojiška kultūra. Deja, visi šie reiškiniai neigiamai veikia supratimą apie tautų santykius ir problemas.

Etnosas (tauta) pagal L. Gumiliovą yra individų bendrija, turinti savitą vidinę struktūrą ir originalų elgesio stereotipą. Svarbus etnoso bruožas – savęs išskyrimas iš kitų etnosų. Etnosai gali išgyventi nuo 900 iki 1 500 metų.

Etnosas savo ruožtu susideda iš smulkesnių dalių – subetnosų (pvz., žemaičių, aukštaičių). Jungiantis giminingiems etnosams gali susidaryti superetnosai , pvz., islamiškasis superetnosas, krikščioniškasis superetnosas. Jungimąsi veikia bendra ideologija (dažniausiai religija). Labai svarbūs etnose pasionarijai – žmonės, etnoso visuomeninius reikalus keliantys aukščiau savo interesų. Jie suburia kitus, juos irgi užkrėsdami pasionarumu. Etnosai labai retai gyvena izoliuotai. Jie visada kontaktuoja. Vienas tokių kontaktų – asimiliacija – procesas, kuriame mažesnis etnosas ilgainiui perima dominuojančio etnoso elgseną ir papročius.

Vilniaus pedagoginio universiteto studentai, vadovaujami docento Rimanto Krupicko, atliko etnogeninę apklausą (anketavimo būdu). Kiekvienas studentas apklausė po 10 žmonių įvairiose Lietuvos vietovėse: Akmenės rajone, Klaipėdoje, Vilniuje, Kėdainiuose, Radviliškyje.

Kiekvienos anketos pradžioje buvo pateikti trumpi tokių sąvokų, kaip subetnosas, superetnosas, pasionarijus bei kosmopolitizmas, paaiškinimai. Buvo stengiamasi, kad apklausoje dalyvautų kuo įvairesnio amžiaus (iki 20 metų, 21–40, 41–60, vyresni kaip 60 metų) ir išsilavinimo žmonės. Siekiant, kad respondentai lengviau suprastų klausimus, šie buvo suskirstyti į grupes: Žinios apie jus; Etniniai santykiai Lietuvoje; Etniniai santykiai pasaulyje; Etninės problemos.

Atlikę apklausą pastebėjome, kad daugumos respondentų amžius svyravo nuo 21 iki 40 metų. Pagal išsilavinimą pasiskirstymas buvo gana panašus. Gal kiek daugiau buvo turinčių vidurinį išsilavinimą. Tačiau reiktų pastebėti, kad šiai kategorijai priklausė ir turį nebaigtą aukštąjį. Apklausoje dalyvavo keletas kitos tautybės žmonių. Tai lenkai ir rusai, tačiau jie save priskyrė lietuvių tautai motyvuodami tuo, kad Lietuvoje gyvena nuo gimimo. Visi respondentai nurodė, kad yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Į antrąją klausimų grupę „Etniniai santykiai Lietuvoje“ žmonės atsakė gana lengvai, čia jiems kilo mažiausiai klausimų. Daugelis žinojo (ar bent jau spėjo), kad lietuvių etnosas susiformavo XI–XIV amžiais. Iš kitų Lietuvoje gyvenančių etninių grupių labiausiai žinomos yra trys – lenkai, rusai ir žydai. Jie išsiskiria tuo, kad Lietuvos istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį, kuris toks išliko iki šiol. Nemažai respondentų paminėjo gudus, čigonus, totorius, karaimus. Paminėti ir ukrainiečiai, latviai, gruzinai. Įdomu tai, jog lietuviai mano, kad kiti etnosai daro neigiamą įtaką jų gimtajam etnosui ir jiems Lietuvoje sudarytos sąlygos išreikšti save. Iš tokių besireiškiančių etnosų paminėti lenkai, rusai ir žydai. Šie atsakymai rodo, kad lietuviai gana priešiškai žiūri į kai kuriuos etnosus. Lietuvoje esančių subetnosų pavadinimai – žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai, buvo žinomi beveik visiems. Lietuviams subetnosai yra svarbūs. Jų reikalingumą pažymėjo beveik visi respondentai.

Antroji ir trečioji klausimų grupės (etniniai santykiai pasaulyje ir etninės problemos), pasirodė esančios sunkiausios. Nors, prieš pildant anketą, buvo prašoma perskaityti paaiškinimus, tačiau žmonėms atsakant kildavo labai daug klausimų. Viena dalis respondentų manė, kad ateityje išliks panaši į dabartinę etnosų įvairovė, kita, kad susiformuos Europos Sąjungos ir kiti superetnosai. Iš šių atsakymų galima pastebėti, kad lietuviai nelabai linkę galvoti, kas laukia jų tautos ateityje. O jei ir linkę, tai ši ateitis siejama su Europos Sąjunga. Tokie terminai kaip „asimiliacija“, „kosmopolitėjimas“ žmonėms pasirodė sunkiai suprantami. Nors daugelis respondentų pažymėjo, kad yra etnosų, kurie asimiliuoja kitus etnosus ir kad šiuo metu vyksta vidutinio intensyvumo kosmopolitėjimo procesai. Sunkiai žmonės suprato terminą „pasionarijus“ ir kokią reikšmę jis turi etnosui. Nors dauguma nurodė, kad pasionarijus reikalingas etnosui, bet nemaža dalis respondentų neturėjo atsakymo į šį klausimą. Kad egzistuoja priešprieša tarp etnosų, sutiko beveiki visi. Į klausimą, kokios yra pagrindinės karinių konfliktų priežastys, respondentai nurodė dvi – ekonomines ir religines. Daugelis save priskyrė lietuvių etnosui, keletas – rusų. Buvo ir tokių, kurie vis dėlto nesuprato, kas yra etnosas, todėl nurodė subetnosą, pavyzdžiui, žemaitis arba aukštaitis.

Apibendrinus galima pastebėti, kad lietuviai nelabai domisi savo etnosu ir jo problemomis. Apie tai liudija labai daug atsakymų „nežinau“. Daugelis sąvokų jiems negirdėtos. Sunkiai atsakinėti sekėsi vyresnio amžiaus žmonėms. Galbūt trūksta informacijos šia tema. Ši apklausa nėra labai objektyvi. Norint gauti tikslesnių duomenų, reikėtų daug ką pakoreguoti. Visų pirma anketavimą turėtų atlikti didesnis žmonių ratas. Čia, manau, padėti galėtų rajonų mokyklos. Į anketavimą galima būtų įtraukti mokinius, o kartu ir jų tėvelius, senelius. Anketose atsispindėtų įvairesnio amžiaus ir išsilavinimo žmonių nuomonė. Reikėtų koreguoti ir pačios anketos klausimus.

Šiuo metu tokia sąvoka, kaip patriotizmas, užmiršta. Duomenys, gauti atlikus anketavimą, tai patvirtina. Jau minėjau, kad globalizacija, kosmopolitizmas, vartotojiška kultūra daro neigiamą poveikį. Žmonės užmiršta savo šaknis, nelabai besirūpinama lietuvybės išsaugojimu. Čia didelį vaidmenį turėtų suvaidinti mokykla. Joje besiformuojanti asmenybė turėtų gauti patriotizmo pagrindus ir tai, kas šį patriotizmą išlaikytų per visą žmogaus gyvenimą.

Taip gražiai saulė ėmė šviesti už lango, kad sugalvojome nuvažiuoti prie Ilgės ežero. Oras nuostabus, šiltai žiemiškas. Nenuostabu, kad prie Ilgės ežero sutikome begales žmonių ir mašinos vis riedėjo ir riedėjo į stovėjimo aikštelę. Žmonės linksminosi susikūrę laužus. Pramogavo su keturračiais. Tai truputėli nuvylė, nes norėjosi ramumos. Bet tokiu oru manau daugelis nori pabūti gamtoje.

Vaizdas prie šio ežero nuostabus, dar niekada nesame buvę prie jo žiemos metu. Štai keletas nuotraukų iš šio apsilankymo. Nors keturračių nuvažinėtas ledas sugadino vaizdą, bet bendras kraštovaizdis tikrai sukėlė gerų įspūdžių.