Senovėje buvo priskaičiuojami 7 „klajojantys“ dangaus kūnai: Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Mėnulis ir Saulė. Žemė, kaip nejudantis kūnas, esantis po kojomis, jiems nebuvo priskirta iki tol, kol žmonių sąmonėje neįsitvirtino Koperniko sistema. Po Žemės priskyrimo planetų šeimai jų skaičius sumažėjo iki 6, nes iš sąrašo buvo išbraukti Saulė ir Mėnulis. Buvusio septyneto harmoniją atstatė astronomas Viljamas Heršelis (F. W. Herschel), 1781 metais atradęs Uraną – pirmąją planetą, kurią pamatyti buvo galima tik per teleskopą.
Tuo metu astronomai jau žinojo, kad planeta – tai dangaus kūnas, besisukantis aplink Saulę apskrita arba beveik apskrita orbita. Saulės sistemos „statymas“ atrodė ne tik paprastas bei suprantamas, tačiau ir matematiškai pagrįstas dalykas.
Tuo metu labai svarbi buvo Ticijaus–Bodė taisyklė (atstumas tarp dviejų kaimyninių planetų orbitų, pradedant Venera, nuolat padvigubėja, pavyzdžiui, atstumas tarp Marso ir Žemės orbitų dukart didesnis už atstumą tarp Žemės ir Veneros ir t. t.), Urano orbita puikiai atitiko ją. Liko tik viena išimtis – atstumas tarp Jupiterio ir Marso orbitų buvo ne 2, o 6 kartus didesnis nei atstumas tarp Marso ir Žemės orbitų. Vadinasi, buvo praleista planeta, esanti tarp Marso ir Jupiterio. „Užmarsinės“ planetos paieškos vainikuotos sėkme 1801 m. sausio 1 dieną. Italas Džuzepė Piacis aptiko trūkstančią planetą būtent ten, kur ir nusakė Ticijaus–Bodė taisyklė. Planeta pavadinta Cerera. Tiesa, ji buvo matoma labai silpnai, o tai reiškė, kad ji maža. Atrodytu, planetų šeima buvo pagaliau sutvarkyta.
Deja, džiaugsmas truko neilgai. Jau 1802 m. atrasta antra planeta Palada, besisukanti aplink Saulę tarp Marso ir Jupiterio. 1804 m. – trečia Junona, toliau – ketvirta Vesta. Išeitį iš sunkios padėties pasiūlė V. Heršelis. Jis atrastus kūnus vadino ne planetomis, o asteroidais („žvaigždžių kilmės“). Tuo metu, kad ir pačiais galingiausiais teleskopais, jie buvo matomi tik kaip neryškios žvaigždutės, skirtingai nei didžiosios planetos. Vėliau pradėtas naudoti tinkamesnis pavadinimas – mažosios planetos.
Tokiu būdu, XIX a. viduryje Saulės sistemą sudarė: kometos (maži kūnai su ištęstomis orbitomis); asteroidai (maži kūnai su apvaliomis orbitomis tarp Marso ir Jupiterio); planetos (dideli kūnai su apvaliomis orbitomis). 1846 metais atrasta aštuntoji planeta – Neptūnas. Atrodo vėl viskas susitvarkė su planetų supratimu. Tačiau su devintos planetos atsiradimu viskas tapo kur kas sunkiau.
XIX a. pabaigoje, astronomai buvo įsitikinę, kad už Neptūno turėtų būti dar viena planeta milžinė. Tai rodė „netaisyklingas“ Neptūno judėjimas. „Planetos X“ paieškos ėmėsi žinomas amerikiečių astronomas Persivalis Louelis, bet ją atrado 24 metų astronomas Klaidas Tombo. Plutono vardą jai pasiūlė 11 metų mokinė iš Anglijos.
Lengvo gyvenimo astronomams planeta nr. 9 nežadėjo. Jau iš pradžių buvo aišku, kad su Plutonu kažkas ne taip. Visų pirma, jo masė buvo žymiai per maža, kad galėtų stebėtinai įtakoti Neptūną. Antra, Plutonas aplink Saulę sukasi ištęsta orbita. Be to, ji stipriai nukrypusi nuo ekliptikos plokštumos. Pagaliau Plutonas netelpa į Saulės sistemos statymo logiką: 4 akmeninės planetos atskirtos asteroidų juosta nuo 4 dujinių planetų milžinių. Kodėl staiga už dujinių milžinių vėl turėtų būti akmeninės planetos?
Plutonas – praktiškai visais parametrais mažai kuo panašus į kitas planetas. Bet iki jo atradimo buvo manoma, kad Saulės sistemą sudaro 3 dangaus kūnų tipai: planetos, asteroidai, kometos. Pastaraisiais dviem Plutonas, žinoma, nebuvo. Todėl nuo 1930 metų visi astronomijos vadovėliai teigė, kad Saulės sistemoje yra 9 planetos.
1978 metais prie Plutono aptiktas palydovas Charonas. Jis buvo toks didelis, kad šią porą net imta vadinti dvinare planeta.
Vėl astronomams iškyla klausimas – o kas, jei už Plutono orbitos Saulės sistema nesibaigia? Pirmasis idėją apie transplutoninių dangaus kūnų egzistavimą 1943 metais išsakė Kenetas Edžvortas. Bet visiems kažkodėl labiau įsiminė analoginis Džerardo Koiperio pasiūlymas, padarytas po 8 metų, todėl tolimesnė Saulės sistemos periferija šiuo metu žinoma kaip Koiperio juosta.
Niekas net neįsivaizdavo, kad už Plutono slepiasi dar viena didelė planeta. Pirmasis kūnas, besisukantis aplink Saulę už Plutono orbitos, aptiktas 1992 metais. Silpnas 1992QB1spindesys rodė, kad kūnas yra tik 200 km skersmens. Buvo aišku, kad iki planetos naujam nariui Saulės sistemoje dar labai toli. Jį priskyrė transneptūninių asteroidų tipui, kad nemaišytų su asteroidais iš Pagrindinės juostos, kuri skiria akmenines planetas nuo dujinių milžinių. Praėjo vos 10 metų ir astronomai priskaičiavo jau 100 panašių objektų. Dauguma iš jų sukasi aplink Saulę panašiomis į Plutono orbitomis, todėl pavadintos vienu pavadinimu – plutoninės.
Iš pradžių niekas negalvojo apie planetos statuso atėmimą iš Plutono. Bet laikas ėjo. Koiperio juostoje buvo aptikti kūnai, kurių skersmuo viršijo 1000 km, vėliau – 1500 km. Objekto, didesnio už Plutoną, atradimas buvo tik laiko klausimas.
XX a. ėjo į galą, o atsakymo į klausimą „kas yra planeta?“ nebuvo. Šis supratimas atrodė toks aiškus, kad niekas nesistengė jam duoti formalų paaiškinimą. 1990 metų pabaigoje Tarptautinė astronomų sąjunga (TAS) sukūrė darbo grupė, kuri turėjo suformuluoti oficialų „planetos“ paaiškinimą. Bet, po keleto metų debatų planetologai vis dėlto nepriėjo vieningos išvados.
2005 metų liepos mėnesį grupė stebėtojų, vadovaujama Maiklo Brauno, pranešė: aptiktas transneptūninis objektas 2003UB313, savo dydžiu nenusileidžiantis Plutonui, o gali būti kad ir lenkia jį. Jeigu Plutonas planeta, tai didesnis kūnas už jį – tuo labiau? O jeigu jis nėra planeta, vadinasi, Plutono irgi negalima vadinti planeta?
TAS vėl sukūrė naują komisiją „planetos“ sąvokai paaiškinti. Komisija pasiūlė gana paprastą apibrėžimą – planeta reikėtų vadinti apvalios formos kūną, besisukantį aplink žvaigždę, bet tuo pačiu nesantį žvaigžde ar kitos planetos palydovu ir turinčiu masę didesnę kaip 5 * 1020 kg ir skersmenį, ne mažesnį kaip 800 km. Planetų skaičius išaugo iki 12. Į sąrašą pateko ne tik Plutonas, bet ir Cerera, Charonas ir objektas 2003UB313(2006 metais jam duotas deivės vardas Erida) ir dar tiek pat kandidatų buvo į šį pavadinimą. Todėl galų gale buvo priimti iškart 3 kiti apibrėžimai: 1. Planeta – dangaus kūnas, apvalios formos, besisukantis apie Saulę ir yra išvalęs savo orbitą nuo kitų kūnų; 2. Nykštukinė planeta – dangaus kūnas, apvalios formos, besisukantis apie Saulę, neišvalęs savo orbitos nuo kitų kūnų ir nėra kitos planetos palydovas; 3. Saulės sistemos mažieji kūnai – likusieji objektai, besisukantys apie Saulę.
Čia didžiausią klausimą kėlė neaiški formuluotė apie savo orbitos išvalymą. Aišku tai, kad kalbama apie objektus iš Pagrindinės asteroidų juostos ir Koiperio juostos. Pavyzdžiui, daugelio asteroidų orbitos kerta Žemės orbitą. Ar tai reiškia, kad Žemė neišvalė savo orbitos? Bet ir šis neaiškumas – ne pagrindinis naujojo apibrėžimo trūkumas. Kur kas blogiau yra tai, kad jis apribojo Saulės sistemą.
Taigi dar prieš 20 metų supratimas apie planetą atrodė paprastas ir aiškus, tačiau dabar iškyla klausimas – ar jį apskritai galima tiksliai išsiaiškinti? Gerai, tegul Plutonas ne planeta. Bet pažvelkite į likusį Saulės sistemos „didijį aštuonetą“. Planeta Merkurijus labiau panaši į neplanetą Plutoną nei į planetą Jupiterį. Jupiterio ir Saturno palydovai netgi didesni už patį Merkurijų.
Kol kas atsakymo į visus šiuos klausimus nėra ir jo nebus tikriausiai dar labai ilgai. Jei TAS asamblėjos sprendimas jūsų asmeniškai netenkina – jūsų valioje Plutoną vadinti planeta. Ši problema rimtai vėl iškils ir po 100 metų. Kada prasidės ištisinis Saulės sistemos įsisavinimas ir nuo dangaus kūno statuso priklausys projektų finansavimas: trilijonas – planetai, milijardas – nykštukinei planetai, milijonas – dar mažesniam objektui.
Straipsnio autorius Tomas Ubartas
