Video apie kartų skirtumus

Mokykloje visi galime būti laimingi…

LRT mediatekos pritaikymas ugdymui

Štai tokia informacija pasiekė mane. Pasinaudoti teikiama galimybe pamokų metu būtų neprošal.

Padėka “kolegoms”

İşyeri-Mobbing

(alosgk.com/nuotrauka)

Paskutinysis mano įrašas sukėlė aštrias diskusijas socialiniame tinkle. Kadangi daugelio „kolegų“ pageidavimu buvau pašalintas iš grupės „Mokytojai“, galiu labai atvirai kalbėti.

Gaila dėl vieno, šioje grupėje buvo dalis žmonių, kurių įkeltų nuorodų ir parašytų komentarų laukdavau nuolatos, tačiau nemaža dalis verkšlenančių pasiruošę perkasti gerklę, kad tik galėtų įrodyti savo tiesą.

Iki šiol nežinau kodėl kilo ši pykčio banga? Tinklaraštyje pateikiau savo nuomonę, kaip iliustraciją pacitavau vieną grupėje išsakytą mintį, jokie inicialai nebuvo paminėti. Pasipylė verkšlenančių komentarai: „koks aš mažaraštis, galiu dirbti tik valytoju, esu ne vyras“ ir t.t., prasidėjo pasityčiojimai iš mano minčių. Nors kažko kito tikėtis ir nevertėjo, mokytojai visada mokėjo komentaruose atskleisti save „Delfi“ komentatorių lygyje. Beje, prasidėjo labai įdomios formos grasinimai.

5 - Kopija

Juokingiausia tai, kad niekas nediskutavo apie įraše išsakytas mintis. Visi žviegė apie mano įrašo klaidas ir pacituotą sakinį (gal iš tikrųjų reikėjo nurodyti autorių?..). Norėtųsi kalbėti konkrečiais vardais ir atsakyti jiems kiekvienam atskirai, tačiau lai tos ponios, apsimetančios lietuvių kalbos sergėtojomis, verkšlena toliau.

P.S. Prieš išmetant iš grupės, administratorius galėjo nors įspėti mane, dėl kokios priežasties yra priverstas imtis tokių veiksmų, bet čia juk mokytojų grupė ir jiems aiškintis nereikia… Virkite savo sultyse ir toliau!

Neperspėjo, kad stebės pamoką – bėda ar neprofesionalumas?

(teflcoursesireland.ie/nuotrauka)

Vienoje iš grupių, esančių socialiniame tinkle, nuolat perskaitau panašaus pobūdžio paverkšlenimus.

Labas vakaras, norėjau pasiteirauti, kaip yra su pamokų stebėjimu. Kokiame reglamente nurodyta kokios turi būti procedūros atliekamos prieš stebėjimą, jo eigoje ir po jo? Mūsų mokyklos administracija sau leidžia ateiti visiškai neįspėjus… Kaip galima interpretuoti tokią situaciją, kuri menkina mokytojo savivertę, sukelia darbinį stresą, o mokiniams – įtampą…

Man nesuprantama tokia kolegų logika. Jie įsivaizduoja, jog pamoka tai kažkas švento ir neliečiamo, ką noriu per ją – tą darau ir niekas negali apie tai žinoti. Juos privalo įspėti administracija, nurodyti dieną ir valandą. Visiškas absurdas. Profesionalas dirba savo darbą vienodai, neatsižvelgdamas, ar jį kas stebi, ar nestebi.

Žinoma, aš suprantu verkšlenančius, norint pravesti pamoką, kuri patiktų mokiniams ir juos įtrauktų, reikia nemažai ir nuolat ruoštis. Lengviausia pamesti vadovėlį bei liepti atsakyti raštu į porą klausimų arba 40 minučių diktuoti savo nomenklatūrinį konspektą. Logiška, jog to parodyti nenori niekas.

Mokytojai išaukština savo pamoką kaip meno kurinį ir jam suteikia autorines teises. Palaukite, pabandykime įsivaizduoti situaciją, žmogus įkuria nedidelį baldų gamybos cechą ir nusamdo penkis darbuotojus. Darbai vyksta, vadovas sugalvoja pasivaikščioti po cechą ir pažiūrėti kaip sekasi jo darbuotojams. Staiga prie įėjimo jis sustabdomas ir pareiškiama – jūs turėjote mus įspėti apie apsilankymą, nurodyti dieną ir valandą. Ar tai ne absurdas?

Paimkime bet kurį verslo vienetą ir pabandykime pritaikyti tokią „filosofiją“. Įsivaizduoju save privačios mokyklos direktoriumi, pasisveikinu su mokytoja (auklėtoja) ir pasakau, jog šiandien pabūsiu pas ją ir vaikus. Staiga mokytoja perpykusi išrėžia: „Kodėl jūs neperspėjote iš anksto, aš turiu žinoti apie jūsų apsilankymą“ ir t.t. Tokia „specialistė“ pas mane ilgai neužsibūtų.

Ir tik nereikia prikaišioti nepagarbą mokytojui ar jo savivertės menkinimą. Profesionalus mokytojas į tokius dalykus net nereaguoja, nes supranta, kad jo veikla turi būti atvira ir matoma. Jis neturi kada kiekvieną kartą einant į pamoką drebėti dėl to, ar lauks vadovas prie durų, ar nelauks.

Iš ko galima pamatyti pamokos kokybę? Iš surežisuotų pamokų? Aš manau, kad eilinės, kasdieninės pamokos yra tas rodiklis, kuris parodo realų mokytojo darbą. Kitas svarbus rodiklis – mokiniai. Tik jie gali nuoširdžiai pasakyti, kokios yra pamokos (vertinimas, įsivertinimas, diferencijavimas, savo pažangos žinojimas ir t.t.).

Ar mano visos pamokos su nuolatine ir aiškia struktūra, įsivertinimu, diferencijavimu? Žinoma ne! Visokių pamokų būna ir visokių jų reikia. Daug kas priklauso nuo administracijos profesionalumo. Jei siekis yra sužlugdyti mokytoją, tai visos iki šiol išdėstytos mano mintys netenka prasmės, tačiau jei administracijos nariai galvoja apie savo organizacijos augimą, tobulėjimą ir vis didesnę kokybę, jie tiesiog privalo stebėti, kaupti duomenis, analizuoti ir pateikti išvadas. Ėjimas į pamoką nėra vien kažkokia drausminimo priemonė, kiekvienas vadovas turi žinoti kas vyksta jo organizacijoje ir kaip vyksta. Taip, pasitikėti mokytojais reikia, bet apsilankymas jo pamokoje nesisuka vien apie pasitikėjimo – nepasitikėjimo klausimą.

Stebėdamas kolegų pamokas aš pamatau daug naudingų dalykų, juos išbandau asmeniškai arba rekomenduoju kitiems. Vyksta informacijos dalinimasis. Pagaliau, pats gali kolegai duoti kažkokių pastabų, galinčių padėti tobulinti veiklą pamokoje. Tikiu, kad toks turi būti ir administracijos siekis.

Elektroninio knygų skaitytuvo apžvalga

Ant stalo padėtas elektroninis knygų skaitytuvas, todėl laikas apie jį pakalbėti plačiau, juolab jis gautas dalyvaujant viename iš UPC projektų, todėl duoklę šiai įstaigai reikėtų atiduoti. Tiesa, gali nutikti ir taip, kad šį įrenginį teks gražinti, bet tai jau peripetijos, į kurias nenoriu gilintis.

Taigi – elektroninis knygų skaitytuvas. Kai šį pavadinimą pasakiau savo pažįstamiems, kurie sukasi IT sferoje, jie niekaip nesuprato apie kokį įrenginį kalbu. Liaudyje labiau paplitęs pavadinimas elektroninė skaityklė (e. skaityklė) arba dar paprasčiau – ereader‘is.

Manau, nereikėtų plačiau pasakoti kas tai per įrenginys ir kam jis skirtas. Paprastai sakant, pagrindinė jo paskirtis – elektroninių knygų skaitymas. Skirtumas nuo planšetinių kompiuterių (planšečių) tas, kad e. skaityklės mažesnės, lengvesnės, dėl specialios technologijos skaitant nepavargsta akys, baterijos, teoriškai, gali išlaikyti iki mėnesio. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog e. skaityklės pasirodė 2007 metais ir buvo tikra technikos revoliucija. Berods prieš porą metų, tema apie e.skaitykles buvo įtraukta į lietuvių kalbos įskaitą, tačiau šiuo metu e. skaityklių populiarumas mažėja ir tą įtakojo planšetės. Plačiau apie e. skaitykles ir situaciją jų rinkoje galite paskaityti viename iš straipsnių Verslo žinių portale.

Mums atiteko eSTAR ER6620 e. skaityklė. Pamatęs šį prekės ženklą supratau, jog įspūdingo įrenginio nereikėtų tikėtis. Teko skaityti atsiliepimus apie eSTAR planšetes, kurios tikrai nebuvo technikos viršūnė. Prisipažinsiu, turėjau visiškai kitokį supratimą apie e. skaityklių panaudojimo galimybes. Pirmieji aparato vartymai rankose leido suprasti, jog lūkesčiai mano per dideli. Tai visiškai kitoks įrenginys nei planšetinis kompiuteris, deja savo poreikiams patenkinti reikia būtent pastarojo.

KĄ RADAU PAKUOTĖJE?

Dėžutėje kartu su e. skaitykle įdėtas pakrovėjas, USB laidas, vartotojo instrukcija, ausinės (geriau jau jų nebūtų, nes kokybė praktiškai nulinė) ir juodas dėklas (skirtingai nei ausinės, labai patogus, praktiškas ir ganėtinai kokybiškas).

GALIMYBĖS

Savaime suprantama, pagrindinė e. skaityklės funkcija – elektroninių knygų skaitymas. Be to, šiame modelyje galima pasinaudoti radiju, muzikos grotuvu, nuotraukų peržiūra. Tačiau, man asmeniškai, šios funkcijos visiškai nereikalingos. Reikėtų džiaugtis, kad aparato turimos vidinės atminties (2Gb) užtektų vien knygoms, apie kokybiškos muzikos ar nuotraukų talpinimą nėra nei kalbos. E. skaityklė turi funkciją „skirtukas“, kuri leidžia pasižymėti skaitytą knygos vietą. Sustojus skaityti ir išjungus aparatą, paskutinis lapas patenka į „naršymo istoriją“, per kurią galima grįžti nesibaiminant dėl nuolatinio lapų vertimo.

E. skaityklėje yra įjungimo ir išjungimo mygtukas, ausinių lizdas ir micro USB jungtis. Perkeliant duomenis iš arba į e. skaityklę, pastaroji tarnauja kaip paprasčiausia USB laikmena, todėl nereikia jokių papildomų programų. Ekranas – 6 colių, todėl aparatas tikrai lengvas ir patogus laikyti, beje, viskas valdoma fiziniais mygtukais.

Prieš šią apžvalgą e. skaityklėje perskaičiau Ilja Laurso knygą „Verslas naujai“ (PDF) ir įpusėjau skaityti „Ilgoji vasara. Kaip klimatas keitė civilizaciją“ (EPUB). Taip pat spėjau perskaityti ir gerb. Aušros Maldeikienės “Melo ekonomika” popierinę knygą. Visi šie skaitymai leido susidaryti galutinę nuomonę apie turimą e. skaityklę.

KAS TRUKDĖ

Visų pirma buvo sunku priprasti prie fizinių mygtukų, nes tik jais galima valdyti e. skaityklę. Visi, kas buvo paėmę ją į rankas, bandė liesti pirštu. Išaiškinus, kad tai visiškai kitokia technologija, pasirodydavo nusivylimo grimasos. Pradžioje labai kliuvo lėtas e. skaityklės darbas, vėl sudirbo įsivaizdavimas, jog rankose laikau planšetę, bet po kurio laiko pripratau.

Labiausiai kas mane nuvylė – sunkus PDF formato knygų skaitymas. E. skaityklė šio formato teksto neleidžia padidinti ar sumažinti pagal savo poreikius. Dažnai tokios knygos turi nemažai grafinių elementų su kuriais įrenginys taip pat sunkiai susitvarko, tiesiog tekstą būna labai nepatogu skaityti. Kitas reikalas su EPUB formatu, nors pasitaiko problemų su lietuviškomis raidėmis.

Įjungus e. skaityklę krautis, girdisi tylus cypimas, bent jau pradžioje. Ar tai būdinga visoms eSTAR e. skaityklėms – sunku pasakyti.

KAS PATIKO

E. skaityklę patogu laikyti rankose. Patiko galimybė paskutinę skaitymo vietą rasti „naršymo istorijoje“. Baterija laiko ilgai, todėl dėl įkrovimo nereikia sukti sau galvos.

APIBENDRINIMUI

Ar galima e. skaityklę pritaikyti mokykloje? Sunku atsakyti, nes mokykloje galima pritaikyti viską, reikia tik noro ir kūrybiškumo. Manau, kad šis įrenginys labiau skirtas žmogaus individualiems poreikiams, todėl bendram naudojimui jo pritaikymo nelabai matau. Galbūt mokyklų bibliotekose būtų visai neblogai tūrėti nors keletą e. skaityklių su tam tikrais reikalingais vadovėliais ar kita mokomąja medžiaga, tačiau būkime atviri, šiuolaikiniai mokiniai labiau žavisi planšetiniais kompiuteriais, kurie savo panaudojimu yra žymiai universalesni. Asmeniškai mano poreikiams reikalinga planšetė, tačiau nenoriu įsigyti pigaus žaisliuko, o rimtesniam „aparatui“ lėšų kaip ir nelieka…

P.S.

Reikėtų padėkoti Alvidai Lozdienei už puikiai pravestą seminarą. Mano pesimizmą Alvida numušė savo paprastumu, aiškiu dėstymu ir sugebėjimu atkreipti dėmesį.

Kiek švietimo randama televizijoje?

television

(tvforbreakfast.com/nuotrauka)

Paskutiniuosiuose įrašuose gvildenau švietimo spaudos aktualijas, bandžiau įsigilinti į laikraščio „Dialogas“ gyvavimo pabaigos priežastis bei pafilosofuoti, koks galėtų būtų švietimo tematika rašančio leidinio formatas. Nusprendžiau nenutraukti šios rubrikos, bandysiu toliau daryti apžvalgas, kaip švietimas Lietuvoje randą kelią į visuomenę. Esu suplanavęs apžvelgti tinklaraščius ir portalus, šiam kartui paliesiu televizinį formatą.

Švietimas televizijoje atsispindi labai fragmentiškai. Vienokios ar kitokios temos pasirodo įvairių diskusijų ar pokalbių laidose, tačiau dažniausiai gvildenamos problemos sukasi apie patyčias, aukštąjį mokslą, kartais pasigaunamos tuo metu „ant bangos“ esančios temos, kaip pavyzdžiui – lytinis švietimas ar egzaminai. Nors televizijos padangėje galima rasti ir vertingų švietimui laidų, apimančių gana platų temų spektrą. Kai kurios laidos jau išgyveno savo žiūrėjimo populiarumą, kai kurios dar tik ieško žiūrovo.

GIMNAZITAI

Ilgas tradicijas turinti laida, kuri buvo transliuojama nuo 2001 metų. Nesivelsiu į istorines laidos peripetijas, apie jas galite pasiskaityti šioje nuorodoje. Šiuo metu „Gimnazistus“ rasite Lietuvos ryto televizijos archyve (nuoroda). Paskutinė laida rodyta kovo mėnesį, kokia padėtis su laidos kūrimu šiuo metu negaliu pasakyti. Laidos formatas įdomus, vienoje dalyje pateikiama suvaidinta situacija, kitoje vyksta aptarimas ir diskusijos. Reikėtų paminėti, kad laidos temų ratas labai platus, nors švietimas išlieka dominuojančiu, nes aptarimuose dalyvauja mūsų jaunoji karta.

TĖVŲ KLASĖ vs 2X2. APIE MOKYMĄSI IR KARJERĄ

Nuo gruodžio pirmos dienos, per LRT televiziją startavo „Tėvų klasė“, tuo pačiu, per TV3 televiziją jau buvo rodoma laida „2X2. Apie mokymąsi ir karjerą“. Prisėdau prie kompiuterio ir pabandžiau peržiūrėti šias laidas, pradėjau nuo antrosios, kuri trunka iki trijų minučių. Perėjęs prie „Tėvų klasės“, trunkančios apie pusę valandos, supratau, jog tiek per LRT, tiek per TV3 rodomos laidos yra tos pačios. Įdomumo dėlei panaršiau po internetą ir lyderių laiko tinklapyje radau informaciją – „Tėvų klasė“ – kiekvieną sekmadienį 17 val. per LRT televiziją. Vedėja K. Savickytė-Damanskienė. Mėgstantiems trumpesnį žanrą siūlome penktadieniais 18.20 val. įsijungti per TV3 rodomą laidelę apie švietimą „2×2“. Apie mokymąsi ir karjerą“. Tiesa pasakius iki šiol nesuprantu, kam reikalingas trumpasis laidos variantas ir dar su kitu pavadinimu?

Pati laida „Tėvų klasė“ parengta visai neblogai ir sakyčiau net moderniai. Aktualios temos pateikiamos per trumpus reportažus, kuriuos papildo įvairių specialistų ir pačių mokinių komentarai. Nufilmuotose penkiose laidose kalbama apie technologijų atėjimą į mokyklas, svarbių programų įgyvendinimą, netradicines pamokas, tėvų dalyvavimą mokyklos gyvenime, daugiafunkcinių centrų naudingumą. Galbūt informacijos pateikimas ir „per saldus“, tačiau geriau jis toks nei iš vis jo nebūtų. Laidą „Tėvų klasę“ rasite LRT mediatekoje (nuoroda), o „2X2“ talpinama TV3 Play (nuoroda).

UNIVERSITETAI.LT

Jei „Tėvų klasė“ labiau orientuojasi į mokyklinį gyvenimą, tai laida „Universitetai.lt“, transliuojama per TV3 (nuoroda), skirta aukštojo mokslo apžvalgai. Ši laida nuo 2006 metų kuriama Klaipėdos universiteto televizijoje, gal todėl daugelis aukštojo mokslo naujienų laidoje siejasi būtent su paminėtu universitetu, nors bandoma pažvelgti ir į kitas aukštojo mokslo įstaigas. Nesileisiu į „Universitetai.lt“ išsamų vertinimą, lai tai daro akademinės bendruomenės nariai, tik norėtųsi, jog pats laidos pateikimas būtų profesionalesnis ir inovatyvesnis.

PADĖKIME AUGTI

Turime bent porą laidų, skirtų mūsų mažiesiems, tačiau „Padėkime augti“, rodoma per LNK (nuoroda), išsiskiria savo universalumu. Ji gali sudominti tiek tėvelius, tiek pačius pedagogus. Gvildenamos įvairios gyvenimiškos situacijos, pasakojimai papildomi komentarais, pateikiami patarimai. Žodžiu, tai profesionaliai ruošiama laida, orientuota į plačią auditoriją.

Apibendrinant

Ar to ką turime šiuo metu užtenka – sunku pasakyti. Vieniems toks laidų skaičius gali būti pakankamas ir tuo pačiu tenkinantis visus poreikius, kitiems gali trukti įvairovės. Mano asmenine nuomone, padėtis nėra tokia bloga kaip su popierine spauda. Laidos aprėpia temas nuo mažųjų auklėjimo iki universitetinių naujienų. Reikia tikėtis, kad laikui bėgant visos jos tobulės ir jų turinys įgaus vis daugiau kokybės.

P.S. Jei savo įraše nepaminėjau vienos ar kitos laidos, būtinai parašykite jas komentaruose. Jei žinote įdomių ir jūsų manymu svarbių faktų apie aprašytas laidas, taip pat drąsiai brūkštelkite.

Švietimo spaudos dabartis bei asmeninė vizija

magazines

(openlettersmonthly.com/ nuotraukas)

Kaip jau žinome, laikraštis „Dialogas“ baigia savo gyvavimą. Vienas iš mano tinklaraščio komentatorių užsiminė, kad švietimo tema rašančių rimtesnių leidinių kaip ir nebėra, nebent „Švietimo Naujienos“. Asmeniškai man šis informacinis leidinys labiau primena švietimo ir mokslo ministerijos leidžiamą „brošiūrą“, kurioje didžioji dalis informacijos sukasi apie ministerijos nuveiktus darbus, panaši padėtis ir su „Mokyklos žiniomis“. Sveikintina „Šviesos“ leidyklos iniciatyva leisti „Šoktoną“.

Tačiau visi šie minėti leidiniai tik fragmentiškai atskleidžia švietimo temą. Atskiros švietimo grandys kaip antai aukštasis mokslas, mokyklos ar ikimokyklinės įstaigos gyvena atskirą savo gyvenimą. Jį kartais sudrebina vienas kitas straipsnis pasirodęs informaciniuose portaluose. Tada visi pasidžiaugia, nors būkime atviri, dažniau nusivilia ir komentarus paverčia srutų duobe. Didelis informacijos kiekis švietimo tematikos keliasi į interneto platybes, daugeliu atveju ten ir paskęsta, bet apie skaitmeninį turinį šį kartą nekalbėsiu, palikime tai kitam įrašui.

Viso mano šio verkšlenimo rezultatas – neturime profesionalaus leidinio apie švietimą. O kaip jis turėtų atrodyti? Kas jame turėtų rašyti? Ką jame reikėtų rašyti? Ar toks leidinys apsimokėtų finansiškai? Kam jis būtų skirtas? Kas jį skaitytų?

Asmeniškai aš nematau profesionalaus, švietimo tematika rašančio leidinio laikraščio pavidalu. Man popierinis laikraštis asocijuojasi su greitu maistu – perskaičiau ir išmečiau, todėl žurnalo formatą laikau labiau rimtesniu ir turinčiu daugiau šiokios tokios išliekamosios vertės. Kaip pavyzdys, mane labai imponuoja tokie žurnalai kaip „IQ“ ar „Valstybė“. Juose randu profesionalių straipsnių, kuriuos rašo savo srities specialistai, įdomios apžvalgos, platus temų spektras. Žurnalai traukia savo išvaizda, kad ir ta pati reklama juose atrodo žymiai patrauklesnė.

Skaitydamas šiuos žurnalus visada bandau įsivaizduoti į švietimo bendruomenę orientuotą panašų leidinį. Jame vietą rastų profesionalūs, specialistų ruošti kritiniai straipsniai, būtų talpinami interviu su garsiais Lietuvos ir pasaulio švietimo atstovais, publikuojamos įvairios apžvalgos. Žurnale būtų galima skirti atskiras rubrikas orientuotas į aukštąjį mokslą, mokyklą, profesinį mokymą, mokinius, studentus, mokytojus, dėstytojus ir t.t.

Visada sukau galvą, o kaip su reklama? Iš ko toks žurnalas turėtų išgyventi? Sakysite, jog švietimas tai ne verslas, sportas ar IT, tačiau ne jaugi neatsirastų norinčių reklamuotis profesionaliai rašomame žurnale? Mes kalbame ne vien apie mokyklą, bet apie visą švietimo sektorių. Jei žurnalo temų spektras platus, logiška, kad jį skaitys žymiai platesnis ratas žmonių, o tai jau savaime signalizuoja apsimokėjimą savo reklamą talpinti būtent tokiame specializuotame žurnale.

Švietimo tematikos nepopuliarumą užgožia mūsų nuolatinis švietimiečių verkšlenimas ir murdymasis savo sultyse. Taip nuo savęs atstumiame kitus, tampame izoliuotais ir nesuprastais. Susikoncentruojame į labai siaurą, tik mums svarbų švietimo pasaulį ir kaltiname kitus, kad jie nesupranta mūsų. Jie ir nenori to daryti, nes mes vien savo būvimu nesame įdomūs. Reikia pagaliau išeiti iš savo komforto zonos, pamatyti kitus ir stengtis būtent jiems parodyti ką veikiame, kaip gyvename, kokios problemos mus kamuoja ir kuo turime džiaugtis bei didžiuotis.

“Dialogo” pabaiga

Fiksavimas

Per mokytojų bendruomenę nuvilnijo žinia – laikraštis „Dialogas“ baigia savo gyvavimą. Ši naujiena pasirodė viename iš portalų, ja pasidalino ir pati laikraščio redaktorė Elene Tervidytė. Nors aiškių priežasčių, kodėl šis nepriklausomas švietimo savaitraštis nutraukia veiklą, nepateikta. Lieka tik spėlionės ir informacijos rankiojimas iš laikraščio internetinėje svetainėje esančios komentarų pamazgų duobės. Atleiskite, bet kitaip tos vietos negaliu pavadinti.

Logiška būtų nuspėti, kad savaitraštis prarado nemenką dalį savo skaitytojų ir tai tiesiogiai atsiliepė finansiniai padėčiai. Gal būt redakcija pasijautė išsikvėpusi, o gal pritrūko visapusiško palaikymo. Manau visus paaiškinimus turi laikraščio redaktorė, bet reikalauti Elenos juos pateikti mes nelabai turime teisės.

Nesu „genialus redaktorius, vadybininkas ir spaudos ekspertas“ (pasak Elenos Tervidytės), tačiau savo nuomonę tikrai galiu išdėstyti, juolab esu mokytojas, kuriam šis leidinys ir buvo skirtas. „Dialogas“ nebuvo mano skaitomiausias laikraštis dėl labai subjektyvios priežastis, mokykla gaudavo vieną egzempliorių, kuris dažniausiai ilgoms savaitėms nusėsdavo administracijos kabinetuose. Pagaliau prisikapsčius prie jo, skaityti senstelėjusią informaciją tapdavo nebeįdomu.

Padėtis kiek pasikeitė atsiradus skaitmeninei laikraščio versijai, tačiau neilgam. Numanau, kad pastaroji prisidėjo prie bendros laikraščio finansinės situacijos prastėjimo. To priežastis – vis dar vyraujantis supratimas, jog už skaitmeninį turinį nereikia mokėti. Vienas žmogus sumokėjęs 10 litų gauna skaitmeninę versiją ir ja kuo puikiausiai dalinasi su kitais. Tokiu būdu prarandamos lėšos.

Kitas labai subjektyvus dalykas – laikraščio koncepcija. Popierinė versija, kaip po tokia, man asmeniškai tampa vis mažiau reikalinga. Štai „15min“ tą puikiai suprato ir persikraustė į skaitmeninį pasaulį. Laikraštis „Atgimimas“ taip pat baigė savo gyvavimą dėl finansinių priežasčių, o jo pateikimo koncepcija buvo labai artima „Dialogui“.

Sekdamas informaciją, kaip mokytojų bendruomenė reagavo į laikraščio leidybos nutraukimą, darau išvadą, kad tai logiškas ir savalaikis redakcijos žengtas žingsnis. Nematau jokio stipresnio nuomonės reiškimo, nei socialiniuose tinkluose, nei internetiniuose tinklapiuose. Apsiribota purvo drabstymu laikraščio svetainėje ir keliasdešimt komentarų apie nieką portale „Delfi“.

Reikėtų padėkoti „Dialogo“ redakcijai už nuveiktą darbą, už pastangas viešinant mokytojų bendruomenės gyvenimą. Švietimo tema rašančių leidinių Lietuvoje praktiškai nėra ir šio laikraščio pasitraukimas dar labiau pabloginą situaciją.

Kaip sekėsi bendrauti su Tele2

(iowcop.org/nuotrauka)

Priešistorė. Iki šiol labai atsainiai žiūrėdavau į savo mobilaus ryšio tiekėjo siūlomas sąlygas. Svarbiausia būdavo apsilankyti salone, padėti parašą, pasiimti telefoną, o apie tarifus mažiausiai sukdavau sau galvą. Tačiau ateina laikas, kada susimąstai žmogus ir pradedi skaičiuoti, atsiranda poreikis taupyti ir pagaliau išmoksti kalbėti su įkyriais operatoriais, siūlančiais „labai palankas sąlygas už lojalumą“.

Pradžia. Sutartis su Tele2 eina į pabaigą, deja iš šio operatoriaus nesulaukiau jokio skambučio, kai tuo tarpu konkurentai jau senai atakuoja savo pasiūlymais. Jei jau Mahometas neina pas kalną, tenka kalnui judintis. Skambinu nemokamu numeriu ir prašau nupasakoti, ką reikia daryti norint nutraukti sutartį, žinoma sulaukiu klausimo apie tokio mano noro priežastį ir nedelsiant esu sujungiamas su „siūlančiais“.

Išsiklausinėju viską detaliai. Siūlymai prasideda nuo 17 litų abonentinio mokesčio, vėliau krenta iki 14 litų ir galiausiai atsiranda 9 litų mėnesinis pasiūlymas (nemokamų minučių, sms kiekio ir interneto nedetalizuosiu, bet jie mane tenkina). Toliau seka mano klausimas apie norą turėti neterminuotą sutartį, pasirodo viskas įmanoma. Visgi vienas niuansas išlieka, su šiuo planu Tele2 neleidžia įsigyti telefono. Rezultate derybos tuo ir baigiasi, nes noriu pasitarti ir padiskutuoti pats su savimi.

Kulminacija. Kitą dieną kalnas vėl keliauja pas Mahometą, tik šį kartą man rūpi išsiaiškinti iki galo, kuo šis planas (už 9 litus) toks jau blogas, kad su juo negalima pasiimti telefono. Dar kartą gaunu patvirtinimą, su šiuo planu telefonas negalimas, nors šiandien kalbančios operatorės balsas jau nėra toks užtikrintas. Griebiu jautį už ragų ir klausiu – aš noriu sutarties su 9 litų mėnesiniu mokesčiu ir telefonu, tokiu būdu pasirašome terminuotą dviejų metų sutartį ir jūs tuos du metus užsitikrinate mano pinigėlių kapsėjimą jums į sąskaitą, bet jums to nereikia? Ar gerai supratau?

Po tokio klausimo išgirstu operatorės dūsavimą ir prašymą palaukti, po dviejų minučių klausymosi kitų operatorių kalbų sulaukiu saviškės balso. Ji leidžia suprasti, jog tokia galimybė yra, mano numerį ji perdavusi velniai žino kokiam skyriui, kuris susisieks per penkias darbo dienas, t.y. geriausiu atveju pirmadienį. Rezultate, po kelių dienų bendravimo (tiksliau mano skambinėjimo jiems), likau nieko nepešęs.

Filosofiniai klausimai:

1. Kodėl Tele2 nieko nesiūlo savo klientams, kuriems baigiasi sutarties laikas?

2. Kodėl negalimas telefono įsigijimas su mažesnės sumos mėnesiniu mokesčiu?

3. Kodėl klientas turi laukti penkias dienas, kol su juo susisieks?

Pabaigai. Tai nėra pats blogiausias aptarnavimo pavyzdys, bet iš savo operatoriaus tikėjausi daugiau.

Kelionė į Vokietiją

IMG_2913IMG_2817

(Augsburgo panorama)

Vokietija – valstybė, verta apsilankymo joje. Visų pirma reikia suprasti, kad tai didelė šalis, tuo labiau federacinė, suskirstyta į 16 žemių, kiekviena iš jų turi savitą kultūrą, papročius, tradicijas. Man teko apsilankyti didžiausioje savo plotu žemėje – Bavarijoje.

Iš Vilniaus lėktuvu skridome iki Frankfurto, vėliau į Miuncheną ir mikroautobusu pasiekėme galutinį kelionės tašką Augsburgą. Važiuojant iki jo, jaučiausi kaip Lietuvoje, kraštovaizdis labai panašus į mūsiškį: mišrieji miškai, banguojančios aukštumos. Vienintelis dalykas, primenantis, jog esu Vokietijoje, mikroautobuso greitis, kartais siekiantis 170 km. per valandą.

Nepasakosiu visų aplankytų vietų, o pabandysiu atkreipti dėmesį į smulkmenas, kurios man atrodo labai svarbios ir leidžia susidaryti visai neblogą vaizdą apie Vokietiją.

Visų pirma vokišką tvarką ir punktualumą pajautėme tiesiogiai. Vietos mokytojai visada mūsų laukdavo sutartu laiku, taksistai, autobuso ir mikroautobusų vairuotojai atvykdavo likus 10-15 minučių iki išvykimo. Visa viešnagė vyko kaip ir buvo suplanuota, be jokių nesusipratimų.

Lankymosi metu, Augsburgo pagrindinėse gatvėse vyko statybų darbai. Daug kur aptverta arba net uždaryta. Susidarė įspūdis, kad vietiniai gana ramiai reaguoja į tokią situaciją. Nemačiau nei mašinų kamščių, nei pykčių ar kitų nervinių priepuolių, tokių dažnų mūsų gatvėse. Savaime aišku, automobilių parko amžiaus su mūsiškiu nereikia lyginti, nes tai nepalyginama. Dominuoja nauji automobiliai, daugiausia Wolksvagen, Audi, Mercedes ir BMW.

Didelį įspūdi paliko vokiečių maisto kultūra. Jie mėgsta valgyti daug, o alus suprantamas kaip priedas prie maisto. Barų, kavinių, užeigų tradicijos gilios ir puoselėjamos. Vokiečiai renkasi vakarais pasėdėti, išgerti alaus, pabendrauti. Dominuoja vyresnio amžiaus žmonės, jie moka atsipalaiduoti, vertina savo vietą visuomenėje ir tikiu, kad yra vertinami kitų visuomenės grupių.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Vokietijoje daug atvykėlių iš kitų šalių, čia įleidę šaknis augina savo vaikus. Teko trumpai kalbėtis su taksi vairuotoju, nors jis gimęs Vokietijoje, save laiko tikru turku. Pasak jo, jei laimėtų milijoną, grįžtų į savo tėvų šalį be jokių dvejonių.

IMG_2976IMG_3107

(BMW muziejaus vaizdai, daugiau nuotraukų galite rasti mano facebook’o profilyje)

Aplankytas BMW muziejus paliko neišdildomą įspūdį. Tiek daug erdvės, žinomų ir nežinomų modelių, galimybė atsisėsti prie pačių naujausių „saldainiukų“. Jei važiuosite į Miuncheną, būtinai aplankykite ir nepatingėkite pasivaikščioti po miesto senamiestį, jame labai graži architektūra, savotiškai įdomios užeigos ir turgeliai.

IMG_3323IMG_3286

(Miuncheno senamiesčio panorama)

Štai tokie tie įspūdžiai iš Vokietijos. Brangi Lietuvėlė mus pasitiko žvarbiu oru, bet taip gera buvo išgirsti aplinkinius, kalbančius lietuviškai…